SQL log

  **Mokymosi turinio punktai iš Bendrųjų ugdymo programų**
  
  *   Mokomasi atpažinti ir įvardyti skaitomų kūrinių žanrines ypatybes, idėjinę ir meninę raišką, jų tarpusavio sąryšį, analizei tinkamai panaudoti kultūrinio konteksto žinias.
  *   Remiantis kontekstais (biografiniu, kultūros, istoriniu, socialiniu), nagrinėjama poezijos kūrinio struktūra, lyrinis subjektas, vyksmas, erdvė, laikas, temos, retorinės figūros, eilėraščio tipas, eilėdara.
  *   Grožinės literatūros kūriniai vertinami turinio, vertybiniu, raiškos ir kitais aspektais.
  *   Mokomasi atpažinti ir interpretuoti perkeltines kūrinio reikšmes, intertekstines citatas bei nuorodas.
  *   Mokomasi atpažinti ir įvardyti patiriamą skaitomų kūrinių ar jų ištraukų etinį, estetinį, emocinį poveikį sau kaip skaitytojui, pagrįsti kūrinio aktualumą ir meninę vertę, remiantis kultūrine bei socialine patirtimi ir literatūros istorijos žiniomis.
  
  ### J. Vaičiūnaitės gyvenimo, asmenybės ir kūrybos bruožai
  
  J. Vaičiūnaitė – moderni miesto, kultūros poetė, vertėja, kurios kūrybos kelias prasidėjo XX a. antroje pusėje. Literatūrologas, rašytojas Rimantas Kmita poetės kelią sovietmečiu apmąsto taip: „Galvojant apie Juditos Vaičiūnaitės poeziją sovietinės kultūros kontekste, visų pirma iškyla kitoniškumo, distancijos, atokumo įspūdis. Tai kūryba, kuri, per daug to nedemonstruodama, laikosi atokiau nuo kultūros politikos ir kuria savo meninį pasaulį.“ Tyrėja Janina Riškutė apie Vaičiūnaitės poeziją rašo taip: „Intymių jausmų, moters pasaulio vaizdavimas <...> socialistinio realizmo estetikos fone buvo drąsus.“
  
  Vaičiūnaitė gimė 1937 m. Kaune inteligentų šeimoje. Šeima palaikė glaudžius santykius su žymiais tėvo broliais: kunigu, Vilniaus Dominikonų bažnyčios klebonu Juozu Vaičiūnu ir poetu bei dramaturgu Petru Vaičiūnu. Kai Juditai buvo aštuoneri, mirė jos tėvas; šeimą globojo tėvo broliai. Būsima poetė baigė Kauno 5-ąją gimnaziją, lankė Juozo Gruodžio muzikos m-klą, smuiko klasę. Vaičiūnaitė iki 17 metų gyveno Kaune, vėliau poetė ir jos šeima persikėlė į Vilnių. 1954–1959 m. mokėsi Vilniaus universitete. Būtent Vilniuje susidraugavo su poetais Tomu Venclova ir Marcelijumi Martinaičiu.
  
  Pradedant 1960 m. išėjusiu eilėraščių rinkiniu „Pavasario akvarelės“, maždaug vėliau pasirodydavo po Vaičiūnaitės kūrybos knygelę: „Kaip žalias vynas“ (1962 m.), „Po šiaurės herbais“ (1968 m.), „Šaligatvio pienės“ (1980 m.), „Žiemos lietus“ (1987 m.), „Žemynos vainikai“ (1995 m.), „Seno paveikslo šviesa“ (1998 m.), „Debesų arka“ (2000 m.) ir kt. Vilniaus senamiesčio erdvė daugelį metų maitino poetės vaizduotę. Apie įtaką poezijai ji yra sakiusi: „Man darė įtakos filmai, teatras, baletas, meninės fotografijos, muzikos kūriniai, monumentalūs architektūros statiniai ir visa kita, kas susiję su meno pasauliu.“ Poezijos tematika – meilė, kultūra, miestas,' (Size = 4000)], CommandType='Text', CommandTimeout='30']
  SET IMPLICIT_TRANSACTIONS OFF;
  SET NOCOUNT ON;
  UPDATE [ScannerPages] SET [Active] = @p0, [Deleted] = @p1, [Position] = @p2, [ScannerId] = @p3, [StorageMediaName] = @p4, [StorageMediaUrl] = @p5, [Text] = @p6
  OUTPUT 1
  WHERE [Id] = @p7;

  Dangus ir Žemė jau buvo sukurti; jūra bangavo tarp krantų, o žuvys nardė joje; padangėse čiulbėjo sparnuoti paukščiai; Žemėje visur knibždėte knibždėjo visokio gyvio. Tačiau dar trūko būtybės, kurios kūnas būtų toks, kad jame galėtų dvasia įsikurti ir iš ten valdyti Žemę. Tada čia nužengė Prometėjas, Žemėje gimusio Urano sūnaus Japeto vaikas, kilęs iš senos, Dzeuso nuo sosto nuverstos dievų giminės, labai sumanus ir išradingas. Jis gerai žinojo, kad žemėje glūdi dangaus sėkla, todėl paėmė molio, sušlapino jį upės vandeniu, išminkė ir nulipdė iš jo būtybę, iš pažiūros panašią į dievus, pasaulio viešpačius. Norėdamas tam savo molio gumului įkvėpti gyvybę, jis visur prisiskolino iš gyvulių sielų tiek gerų, tiek blogų ypatybių ir sudėjo jas į žmogaus krūtinę. Tarp dangaus gyventojų Prometėjas turėjo draugę, Atėnę, išminties deivę. Ši labai nustebo, pamačiusi titanų sūnaus kūrinį, ir įkvėpė tam pusgyviam stabui dvasią, dieviškąjį pradą.
  
  Taip atsirado pirmieji žmonės, ėmė daugintis ir netrukus pripildė Žemę. Bet ilgą laiką jie nežinojo, ką veikti su savo geromis kūno galiomis ir iš dievų gauta kibirkštim. Žiūrėjo jie, bet nematė, klausėsi, bet negirdėjo. Klaidžiojo lyg kokios sapnų būtybės ir nežinojo, kaip gyventi.
  
  Vos tik atsirado žmonės, jais tuoj susidomėjo naujieji dievai. Jie pareikalavo, kad tos Žemės būtybės garbintų dangaus gyventojus, už tai pažadėję jas globoti. Tad vieną dieną į Mekonę Graikijoje ir susirinko mirtingieji ir nemirtingieji nustatyti žmonių teisių ir pareigų. Tame susirinkime Prometėjas pasirodė kaip savo žmonių užtarėjas. Jis rūpinosi, kad dievai už mirtingųjų globą neįsigeistų apkrauti šių per daug sunkiomis prievolėmis. Ir pamago tada titanų sūnui pagudrauti. Jis paskerdė savo kūrinių vardu didelį jautį, iš kurio dangaus gyventojai turėjo pasirinkti, ko jie norėtų. Bet, sukapojęs paaukotąjį gyvulį, jis sukrovė skerdieną į dvi krūvas; vienoj pusėj padėjo mėsą, vidurius ir lajų, įsupęs viską į jaučio odą, ant viršaus užmetė skrandį, o kitoje - plikus kaulus, dailiai įvyniotus į aukos taukus. Ir toji krūva buvo didesnė už pirmąją.
  
  Dzeusas perpyko, bet tyčia stvėrė abiem rankom baltus taukus. Tik perspaudęs juos ir pamatęs plikus kaulus, jis apsimetė pagaliau pastebėjęs klastą.
  
  Ir Dzeusas pasiryžo atkeršyti Prometėjui už tą jo vylių ir nebesiteikė duoti mirtingiesiems paskutinės dovanos - ugnies, kurios jiem labiausiai reikėjo. Bet ir čia gudrusis Japeto sūnus žinojo, ką daryt. Jis paėmė ilgą stipraus pankolio stiebą, prisiartino su juo prie pravažiuojančiųjų Saulės ratų ir uždegė nuo jų tą pagaikštį. Su šiuo deglu jis nužengė ant Žemės, ir netrukus iš čia pirmasis laužas ėmė rodyti dangui liepsnos liežuvius. Baisiai suskaudo širdį Dzeusui, kai jis pamatė, kad tarp žmonių užsiplieskia toli aplinkui sklindantis ugnies spindesys.
  
  Dzeusas ėmė keršyti pačiam Prometėjui. Jis atidavė nusikaltėlį Hefaistui ir jo tarnam, Kratui ir Bijai (Stiprumui ir Prievartai). Šie turėjo nutempti jį skitų dykumon ir ten prikaustyti nesutraukomomis grandinėmis prie stačios Kaukazo kalno uolos viršum baisios prarajos. Nemiela tai buvo daryti Hefaistui, nes jis mylėjo titanų sūnų, savo giminaitį, tos pačios kilmės dievų atžalą, kilusią iš to paties protėvio Urano. Žiauriųjų savo tarnų išbartas už pasmerktajam rodomą užuojautą, pagaliau jis leido šiems imtis to šiurpaus darbo. Taip Prometėjas atsidūrė ant tos niūrios akmeninės kalno sienos ir turėjo kyboti prie jos stačiom, be miego, niekuomet nesulenkdamas pavargusių kelių.' (Size = 4000)], CommandType='Text', CommandTimeout='30']
  SET IMPLICIT_TRANSACTIONS OFF;
  SET NOCOUNT ON;
  UPDATE [ScannerPages] SET [Active] = @p0, [Deleted] = @p1, [Position] = @p2, [ScannerId] = @p3, [StorageMediaName] = @p4, [StorageMediaUrl] = @p5, [Text] = @p6
  OUTPUT 1
  WHERE [Id] = @p7;