XX a. 4-ojo dešimtmečio totalitarinių valstybių politika, jų visuomenių militarizavimas ir nuolaidžiavimo politika iš Vakarų demokratijų pusės sudarė prielaidas Antrajam pasauliniam karui. Naujai susikūrusios valstybės po Pirmojo pasaulinio karo buvo per silpnos, kad galėtų aktyviai pasipriešinti agresijai. Karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d., Vokietijai užpuolus Lenkiją, ir baigėsi 1945 m. rugsėjo 2 d., Japonijai kapituliavus.

Totalitarizmas – tai politinis režimas, kuris, remdamasis ideologija, siekia visiškai kontroliuoti visuomenę ir nutraukti jos ryšius su tradicija. Totalitarinė valdžia bando sukurti „naują žmogų“, o susidūrusi su nepaklusnumu, naikina realybės suvokimą. Tikslas – dehumanizuoti žmones, paversti juos valdomais objektais, atimti gebėjimą mąstyti ir priversti tikėti „pramanyta tikrove“. Valdžia siekia panaikinti žmogaus autonomiją vardan ideologijos ir „šviesios ateities“ kūrimo.

Po Pirmojo pasaulinio karo sukurta Versalio sistema turėjo esminių trūkumų. Tautų Sąjunga, įkurta taikai palaikyti, buvo glaudžiai susijusi su 1919 m. status quo ir įpareigota jį ginti. Ji nesugebėjo efektyviai reaguoti į kylančių diktatūrų – Italijos (Musolinis), Vokietijos (Hitleris), SSRS (Stalinas) ir Japonijos (Konojė) – agresiją. Šios valstybės vykdė karinę ekspansiją, pažeidinėjo tarptautinius susitarimus ir propagavo agresyvias ideologijas.

Mokiniai, susiskirstę į grupes, tiria pasirinktą Antrojo pasaulinio karo potemę, susijusią su konkrečiu Lietuvos kraštu. Galimos potemės apima pirmąją sovietinę ir nacių okupacijas, karo veiksmus, kolaboravimą, pasipriešinimą, okupantų nusikaltimus, kasdienybę, švietimą, kultūrą, trėmimus, asmenų ar šeimų istorijas. Tyrimo metu renkama informacija iš įvairių šaltinių, analizuojama ir rengiamas pristatymas.