Visuose okupuotuose kraštuose įvestas okupacinis režimas: karo padėtis, karo lauko teismai, komendanto valandos, varžomos žmonių laisvės ir teisės. Vietiniai gyventojai turėjo atlikti darbo prievoles, mokėti mokesčius ir atiduoti dalį derliaus. Okupantai griežtai kontroliavo gyventojų judėjimą, draudė susirinkimus. Slaptosios policijos tarnybos vykdė neteisėtus suėmimus, kankinimus ir žudymus. Buvo naudojamos parodomosios bausmės, siekiant įbauginti gyventojus. Propaganda buvo naudojama visuomenės paklusnumui užtikrinti, o menininkai, intelektualai ir mokslininkai buvo verčiami tarnauti okupantams.

Antrasis pasaulinis karas stipriai paveikė visas visuomenes, net ir neutralias šalis, dėl pasaulinės prekybos sutrikimų ir būtinų prekių trūkumo. Įvestos specialios kortelės (talonai) prekių normavimui. Įtampą kėlė karo baimė, provokacijos ir nepasitikėjimas. Karą patiriančiose šalyse situacija buvo dar sudėtingesnė dėl karo pabėgėlių, kurių Europoje buvo apie 65 mln. Žmonės bėgo nuo teroro, genocido, deportacijų ir prievartinių darbų. UNRRA (Jungtinių Tautų paramos ir atkūrimo organizacija) teikė pagalbą pabėgėliams ir iš koncentracijos stovyklų išlaisvintiems asmenims.

Kariaujančiose šalyse buvo įvesta karo padėtis, ribojanti piliečių teises ir laisves, įvesta komendanto valanda. Visuotinis išteklių trūkumas, nes viskas buvo skiriama frontui. Miestų parkai ir skverai buvo paversti daržais, siekiant spręsti maisto stokos problemą. Moterys pakeitė į karą pašauktus vyrus darbe, daugelis moterų tarnavo karo ir medicinos tarnybose. SSRS moterys sudarė reikšmingą Raudonosios armijos dalį. Moterys aktyviai dalyvavo pasipriešinimo judėjimuose visoje Europoje. Civiliai gyventojai patyrė intensyvius bombardavimus, nes technologijos nebuvo pakankamai tikslios ir dažnai nukentėdavo gyvenamieji rajonai.

Nacistinės Vokietijos ir imperinės Japonijos režimai pasižymėjo ypatingu brutalumu. Jų okupuotose teritorijose buvo vykdomi didžiausi nusikaltimai žmoniškumui. Vokiečių okupacinė politika skyrėsi Vakarų ir Rytų Europoje. Vakaruose okupuotos šalys turėjo daugiau savarankiškumo, o Rytų ir Vidurio Europos tautos, ypač slavai, buvo laikomos žemesnėmis ir skirtos asimiliacijai bei kolonizacijai. Šiose teritorijose buvo steigiamos karo belaisvių, priverčiamojo darbo ir koncentracijos stovyklos.

Hitleris teigė, kad „nederamos rasės“, ypač žydai, turi būti sunaikintos. Nuo 1933 m. naciai pradėjo žydų persekiojimą, kuris sustiprėjo prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Žydai turėjo nešioti Dovydo žvaigždę. Rasistinė politika buvo vykdoma visose okupuotose teritorijose. Lenkijoje buvo steigiami getai, kur sąlygos buvo itin sunkios. 1942 m. naciai priėmė „Galutinį žydų klausimo sprendimą“ – nutarimą visiškai sunaikinti žydus. Žydai buvo deportuojami į koncentracijos stovyklas (Aušvicą, Sobiborą, Treblinką ir kt.), kur buvo žudomi dujų kamerose arba mirdavo dėl sunkaus darbo, bado ir antisanitarinių sąlygų. Šie nusikaltimai buvo sustabdyti tik antihitlerinės koalicijos armijoms įžengus į Vokietiją.

Vokietijai patiriant nesėkmes, okupuotuose kraštuose sustiprėjo pasipriešinimo judėjimai. Į juos įsitraukė įvairių socialinių sluoksnių atstovai. Rezistentai naudojo įvairias kovos formas: neginkluotą (pvz., okupacinės valdžios nurodymų nevykdymas) ir ginkluotą (partizaninis karas, sukilimai). Vakarų Europoje dažniau vyravo neginkluota, o Rytų Europoje – ginkluota rezistencija. Sąjungininkai (Jungtinė Karalystė ir SSRS) teikė paramą pasipriešinimo judėjimams. Partizaninis karas – piliečių ginkluotas pasipriešinimas valdžiai, naudojant teroro ir sabotažo veiksmus. Lenkijoje veikė Armija Krajova, pavaldi emigracinei vyriausybei Londone. Jugoslavijoje, Albanijoje ir Graikijoje išsivadavimo judėjimui vadovavo komunistai. SSRS teritorijose veikę partizanai derino veiksmus su sovietų karine vadovybe. Vakarų Europoje stipriausi pasipriešinimo judėjimai buvo Prancūzijoje ir Italijoje, kur jie kovojo ne tik prieš okupantus, bet ir prieš kolaborantus. Prancūzijoje Šarlio de Golio vadovaujamas judėjimas „Kovojanti Prancūzija“ organizavo Paryžiaus sukilimą.