Sausumoje azoto įsisavinimas buvo sudėtingas dėl mažo azoto kiekio uolienose. Pirmieji azoto fiksatoriai sausumoje buvo kerpės (jų melsvabakterės). Augalai taip pat sudarė simbiotines sąjungas su azoto fiksuojančiomis bakterijomis (pvz., gumbelinėmis bakterijomis), gaudami azotą mainais už gliukozę. Sausumoje taip pat veikė nitrifikuojančios ir denitrifikuojančios bakterijos, prisitaikiusios prie sausringų sąlygų.

Azoto ciklas prasidėjo nuo biologinės azoto fiksacijos, kai fotosintetinančios sierabakterės, o vėliau ir melsvabakterės, pradėjo redukuoti atmosferos azotą (\(N_2\)) į amonio jonus (\(NH_4^+\)). Deguonies atsiradimas atmosferoje lėmė atmosferinę azoto fiksaciją (azoto oksidų susidarymą dėl žaibų) ir nitrifikuojančių bakterijų, oksiduojančių amonio jonus į nitratus (\(NO_3^-\)), atsiradimą. Ciklą užbaigė denitrifikuojančios bakterijos, redukuojančios nitratus atgal į atmosferinį azotą.

Ežerai nėra amžini; jie ilgainiui užpelkėja ir virsta sausuma. Šis procesas vadinamas ekologine sukcesija – daugiamete bendrijų kaita. Ežero raida skirstoma į kelias fazes: „vaikystė“ (tik susiformavęs ežeras su mažu kiekiu organizmų ir neorganinių medžiagų), „branda“, „senatvė“ ir „karšatis“ (išnykimas). Lietuvoje „vaikystės“ fazės ežerų nebėra.

Žmonių veikla, ypač pramoninė azoto fiksacija (trąšų gamyba) ir azoto oksidų susidarymas deginant kurą, žymiai padidino azoto kiekį aplinkoje. Tai sukelia eutrofikaciją – vandens telkinių „žydėjimą“ dėl perteklinio dumblių ir melsvabakterių augimo, sukeliant deguonies trūkumą ir vandens organizmų žūtį.