Prieš dešimtis tūkstančių metų didžiąją Europos dalį, įskaitant Lietuvą, dengė ledynas, atkeliavęs iš Skandinavijos pusiasalio ir Suomijos. Skandinavijos kalnai, susiformavę prieš 400 milijonų metų, buvo veikiami gamtos jėgų, todėl jų aukštis sumažėjo, viršūnės tapo apvalesnės, susiformavo platūs slėniai. Į rytus nuo kalnų yra ledyno nugludintos aukštumos, o Suomijos reljefas lygus, su daugybe ežerų, pelkių ir miškų. Aukščiausia Skandinavijos kalnų viršūnė – Galhiopigenas (2469 m).

Skandinavijos kalnų vakariniai šlaitai leidžiasi į Atlanto vandenyną stačiais šlaitais, sudarydami vingiuotus krantus su fjordais. Fjordai – tai buvę ledyno užpildyti kalnų upių slėniai, kurie, ledynui ištirpus ir pakilus vandenyno lygiui, tapo giliai į sausumą įsiterpusiomis įlankomis. Rytiniai Skandinavijos kalnų šlaitai leidžiasi link Baltijos jūros plačiomis pakopomis. Ištirpus ledynui, žemesnes vietas užliejo vanduo, suformuodamas Botnijos ir Suomijos įlankas. Jų pakraščiuose virš vandens kyšo uolėtos salelės – šcherai.

Paskutinis apledėjimas, vykęs prieš 60 000–10 000 metų, smarkiai paveikė Šiaurės Europos paviršių. Milžiniška ledo danga, kurios storis siekė kelis kilometrus, dengė didžiulę teritoriją. Ledynas judėjo, todėl ardė, lygino ir trupino paviršių, stumdamas uolienas tolyn nuo apledėjimo centro. Ledynui ištirpus, jo pakraščiuose susikaupė moreninės medžiagos – rieduliai, akmenys, žvyras ir smėlis, kurie suformavo kalvas.