Gediminaičių Lietuva

Šioje temoje aptariamas Gediminaičių dinastijos įsigalėjimas Lietuvoje, valstybės plėtra į rytus ir nuolatiniai karai su Kryžiuočių ordinu. Taip pat nagrinėjama Lietuvos krikšto problema XIV amžiuje, Gediminaičių pastangos priimti krikštą ir iš to kilusios dilemos. Svarstomi katalikiško ir stačiatikiško krikšto pasirinkimo privalumai bei trūkumai.

Gediminaičių dinastijos įsitvirtinimas
Po Mindaugo mirties Lietuvoje vyko valdžios kovos, kol valdovu tapo Traidenis iš Kernavės. XIII a. pabaigoje valdžią perėmė Gediminaičių dinastija, prasidėjusi nuo Gedimino. Po jo valdė Jaunutis, o vėliau Algirdas ir Kęstutis, sukūrę diarchiją. Gediminaičių laikais valdžia tapo paveldima, didysis kunigaikštis buvo visų žemių savininkas, turintis neribotas teises. Sostinės buvo Kernavė, Trakai ir galiausiai Vilnius.
Gediminaičių dinastijos kilmė
Gediminaičių dinastijos protėvis – Skolmantas (XIII a. vidurys). Dinastijos herbas – Gediminaičių stulpai. Lietuvos valdovų titulai kito: Gediminas save vadino „lietuvių ir daugelio rusų karaliumi“, Algirdas – „bazilėjumi“, o rusiškuose šaltiniuose jie minimi kaip „didieji kunigaikščiai“. XIV a. Lietuva nebuvo laikoma karalyste, nes karalystė turėjo būti krikščioniška.
Kovos su kryžiuočiais
Pagrindinis Gediminaičių dinastijos uždavinys buvo atsilaikyti prieš Kryžiuočių ordiną, kuris nuo 1283 m. sistemingai puolė LDK. Kryžiuočiai teigė skleidžiantys krikščionybę, bet iš tikrųjų siekė užkariauti Lietuvą. Ordiną rėmė popiežiai ir Šventosios Romos imperijos imperatoriai. Žygiuose dalyvavo riteriai iš visos Europos. Lietuviai organizavo stiprų pasipriešinimą, perimdami Vakarų Europos karybos pasiekimus. Karas truko apie 200 metų, buvo niokojamas kraštas. Svarbiausios kovos vyko prie Nemuno. Žymiausias pasipriešinimo epizodas – Pilėnų gynyba (1336 m.).
LDK ekspansija į rytus
Vakaruose kovodama su kryžiuočiais, LDK rytuose plėtė savo teritoriją, prisijungdama nusilpusias Rusios kunigaikštystes. Priežastys: stiprinti valstybės galią ir plėsti Gediminaičių įtaką. Kai kurie kraštai buvo užkariauti, kiti pasidavė patys, dar kiti įgyti vedybomis. Prijungtose žemėse LDK nekeisdavo tvarkos, galiojo principas: „Senovės negriauname, naujovių neįvedame“. Sparčiausiai plėtėsi valdant Algirdui, kuris 1363 m. Mėlynųjų Vandenų mūšyje sumušė mongolus ir prijungė Kijevą. Dėl Rusios žemių kilo konfliktai su Lenkija ir Maskva.
Lietuvos krikšto problema
Gediminas pirmasis po Mindaugo suprato krikšto naudą, kaip būdą nutraukti karą su Ordinu. Jis rašė laiškus popiežiui, žadėdamas krikštytis, jei bus nutraukti puldinėjimai. Tačiau sąlygos nebuvo tinkamos: krikštas iš kurios nors šalies reiškė priklausomybę, o krikštas iš kryžiuočių kėlė grėsmę. Be to, priešinosi pagonys žemaičiai ir stačiatikiai. Algirdas ir Kęstutis taip pat derėjosi dėl krikšto, bet nesėkmingai. Buvo svarstoma katalikiško arba stačiatikiško krikšto galimybė. Katalikiškas krikštas siūlė Vakarų Europos kultūros perėmimą ir galimą taiką su Ordinu, bet kėlė priklausomybės grėsmę. Stačiatikiškas krikštas būtų priimtinesnis daugumai gyventojų, bet nesustabdytų kryžiuočių.

Prisijungti

arba
Real 2
„X“ yra inovatyvi mokymosi platforma, kurios tikslas – teikti aukštos kokybės mokymo medžiagą įvairiausių klasių mokiniams. Patyrusių specialistų parengtas turinys skatina smalsumą, padeda išsamiau ir giliau suprasti mokomus dalykus bei sėkmingai pasiruošti akademiniams iššūkiams.
Atsisiųsk programėlę:
Susisiek su mumis: info@knowledgenestapp.com