Amfoteriniai oksidai (pvz., \(ZnO, Al_2O_3, SnO, PbO\)) pasižymi dviguba prigimtimi – jie gali reaguoti tiek su rūgštimis, tiek su bazėmis. Reaguodami su rūgštimis, jie elgiasi kaip baziniai oksidai, o su bazėmis – kaip rūgštiniai, sudarydami kompleksines druskas.

Baziniai oksidai yra metalų oksidai, ypač IA ir IIA grupių (išskyrus \(BeO\)). Jų pagrindinė savybė – reakcija su vandeniu, kurios metu susidaro hidroksidai (bazės). Jie taip pat reaguoja su rūgštimis, rūgštiniais ir amfoteriniais oksidais.

Oksidai yra junginiai, sudaryti iš dviejų elementų, kurių vienas yra deguonis (\(-2\) oksidacijos laipsnio). Bendroji formulė yra \(R_xO_y\). Beveik visi elementai, išskyrus Po, At, He, Ne ir Ar, sudaro oksidus. Jie gali būti dujiniai (pvz., \(NO\), \(SO_2\)), skysti (pvz., \(H_2O\)) arba kieti (pvz., \(CaO\)). Oksidai gaunami įvairiais būdais: tiesiogiai reaguojant metalams ar nemetalams su deguonimi, deginant sudėtines medžiagas, termiškai skaidant druskas, dehidratuojant bazes ir rūgštis, skaidant ar oksiduojant kitus oksidus, reaguojant lakiems oksidams su nelakiais, bei stiprioms oksidacinėms rūgštimis reaguojant su metalais ar nemetalais.

Pagal chemines savybes oksidai skirstomi į keturias pagrindines grupes: rūgštinius, bazinius, amfoterinius ir neutralius. Šis skirstymas grindžiamas oksidų reakcijomis su vandeniu, rūgštimis, bazėmis ir kitais oksidais.

Rūgštiniai oksidai, dar vadinami rūgščių anhidridais, dažniausiai yra nemetalų oksidai arba didelio oksidacijos laipsnio metalų oksidai. Jie yra svarbūs dėl savo gebėjimo reaguoti su vandeniu, sudarant rūgštis. Taip pat jie reaguoja su hidroksidais, baziniais ir amfoteriniais oksidais.