Ežero ekosistemos mitybos tinklas, kaip ir kiti, susideda iš gamintojų, vartotojų ir skaidytojų. Vienaląsčiai dumbliai yra pagrindinis maisto šaltinis dvigeldžiams moliuskams ir smulkiems vėžiagyviams. Vorai vandeniniai sidabriukai minta šiais vėžiagyviais, o jais minta ežerinės nendrinukės. Paprastųjų raudžių ir lynų mityba yra įvairesnė, apimanti ir dumblius, ir vandens augalus, ir apsiuvų lervas. Ešeriai ir lydekos yra plėšrūnai, mintantys kitomis žuvimis. Ūdros yra visaėdės, mintančios įvairiu maistu, įskaitant žuvis, varles ir vandens paukščius.

Gamintojai yra gyvybiškai svarbi mitybos tinklo dalis, nes jie vieninteliai geba gaminti organines medžiagas iš neorganinių. Jie naudoja saulės šviesos energiją fotosintezei, kurios metu iš anglies dioksido ir vandens gaminamos organinės medžiagos, tokios kaip gliukozė. Gamintojai kaupia organines medžiagas, naudoja jas ląstelių formavimuisi ir ląsteliniam kvėpavimui.

Medžiagų apykaita ekosistemoje yra ciklinis procesas, kuriame dalyvauja gamintojai, vartotojai ir skaidytojai. Fotosintezės metu gamintojai iš anglies dioksido ir vandens gamina organines medžiagas ir išskiria deguonį. Ląstelinio kvėpavimo metu visi organizmai skaido organines medžiagas, naudodami deguonį, ir išskiria anglies dioksidą bei energiją. Skaidytojai skaido negyvas organines medžiagas iki neorganinių, kurias gamintojai vėl gali įsisavinti. Šis ciklas užtikrina nuolatinį medžiagų judėjimą ekosistemoje.

Kuo didesnė ekosistemos biologinė įvairovė, tuo daugiau joje yra skirtingų rūšių gamintojų ir vartotojų, o tai lemia sudėtingesnius mitybos ryšius. Gyvūnai, galintys misti įvairiu maistu, yra atsparesni pokyčiams, nes gali lengviau prisitaikyti, jei trūksta pagrindinio maisto šaltinio. Pavyzdžiui, kurmiai, kurių racione dominuoja sliekai, yra labiau pažeidžiami, nei ežiai, kurie yra visaėdžiai.

Mitybos tinklas – tai susipynę ekosistemos organizmų mitybos ryšiai. Jis parodo, kaip energija ir maisto medžiagos juda iš vieno organizmo kitam. Rodyklės mitybos tinkle rodo energijos judėjimo kryptį, pavyzdžiui, nuo kurmio į lapę, kai lapė suėda kurmį. Kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo sudėtingesnis mitybos tinklas ir stabilesnė ekosistema.

Mitybos tinklai apibūdina organizmų tarpusavio mitybos ryšius ekosistemose. Energija ir maisto medžiagos perduodamos iš vieno organizmo kitam, pradedant nuo gamintojų (pvz., augalų, dumblių), kurie fotosintezės būdu gamina organines medžiagas. Voverės, pavyzdžiui, nėra vien riešutų valgytojos; jos taip pat minta grybais, vabzdžiais, vaisiais ir sėklomis. Jas savo ruožtu medžioja lapės, kiaunės, pelėdos ir kiti plėšrūnai.

Mitybos tinklų pokyčiai gali turėti didelę įtaką gyvūnų populiacijoms, ypač jei nyksta pagrindiniai maisto šaltiniai. Pavyzdžiui, šermuonėlių populiacija Lietuvoje mažėja dėl vandens pelėnų nykimo ir konkurencijos su kitais plėšrūnais. Koalų populiacija Australijoje mažėja dėl eukaliptų miškų kirtimo, sausrų ir gaisrų, nes jos yra prisitaikiusios maitintis tik tam tikrų rūšių eukaliptų lapais.

Tiek sausumos, tiek vandens ekosistemose mitybos tinklai veikia panašiu principu: gamintojai gamina organines medžiagas, kurias vartoja įvairūs vartotojai, o skaidytojai skaido negyvas organines medžiagas. Tačiau yra ir skirtumų. Sausumoje pagrindiniai gamintojai yra augalai, o vandenyje – dumbliai ir fitoplanktonas. Vandenyje yra daugiau filtratorių, o sausumoje vyrauja žolėdžiai ir plėšrūnai. Aplinkos veiksniai taip pat skiriasi: vandenyje svarbūs veiksniai yra gylis ir druskingumas, o sausumoje – temperatūra ir krituliai.

Vartotojai yra organizmai, kurie negali patys pasigaminti organinių medžiagų, todėl jas gauna misdami kitais organizmais arba skaidydami negyvas organines medžiagas. Skaidytojai skaido negyvas organines medžiagas (pvz., nuokritas, išmatas), o gyvėdžiai minta gyvais organizmais. Vartotojai skirstomi į kelias grupes: augalėdžius (minta augalais), plėšrūnus (minta kitais gyvūnais), visaėdžius (minta ir augalais, ir gyvūnais) ir parazitus (minta gyvų organizmų audiniais ar maisto medžiagomis).