Karboksirūgštys, kaip ir neorganinės rūgštys, reaguoja su metalais, baziniais ir amfoteriniais oksidais, bazėmis ir silpnesniųjų bei lakiųjų rūgščių druskomis. Jos taip pat reaguoja su alkoholiais (esterifikacijos reakcija, katalizuojama sieros rūgšties) ir sudaro esterius. Kaitinant deguonines karboksirūgštis ir naudojant džioviklius (pvz., P2O5), gaunami rūgščių anhidridai. Metano rūgštis, dėl savo struktūros, pasižymi aldehidams būdingomis savybėmis ir lengvai oksiduojasi („sidabrinio veidrodžio“ reakcija). Ji taip pat skyla, šildoma su koncentruota sieros rūgštimi, į anglies(II) oksidą ir vandenį. Karboksirūgštys gali būti redukuojamos.

Karboksirūgštys sudaro vandenilinius ryšius, todėl jų virimo ir lydymosi temperatūros yra aukštesnės nei atitinkamų angliavandenilių ir alkoholių. Pirmieji homologinės eilės nariai yra skysčiai, o turinčios daugiau nei 10 anglies atomų – kietosios medžiagos. Skystosios karboksirūgštys sudaro dimerus. Gryna etano rūgštis (16,8 °C lydymosi temperatūra) vadinama „ledine acto rūgštimi“. Dėl vandenilinių ryšių su vandeniu, mažos molekulinės masės karboksirūgštys tirpsta vandenyje, tačiau tirpumas mažėja didėjant molekulinei masei. Riebalų rūgštys vandenyje netirpsta. Skystosios karboksirūgštys yra bespalvės, specifinio kvapo, o kietosios – bekvapės.

Laboratorijoje karboksirūgštys gali būti gaunamos iš jų druskų, veikiant stipresnėmis rūgštimis, pavyzdžiui, natrio acetatą veikiant sieros rūgštimi, gaunama acto rūgštis. Metano rūgštis gali būti gaunama iš natrio formiato, veikiant sieros rūgštimi. Taip pat, metano rūgštis gali būti gauta reaguojant anglies(II) oksidui su natrio hidroksidu, o po to - gautą formiatą paveikiant sieros rūgštimi. Karboksirūgštys gali būti gaunamos ir oksiduojant atitinkamus junginius.

Sočiosioms monokarboksirūgštims būdinga anglies atomų grandinės (skeleto) izomerija ir funkcinės grupės padėties izomerija. Nesočiosioms karboksirūgštims būdinga ir geometrinė (cis-, trans-) izomerija. Karboksirūgštys ir esteriai yra tarpklasiniai (funkciniai) izomerai.

Karboksirūgščių ir jų druskų randama augaluose, gyvūnų ir žmonių organizmuose. Acto rūgštis ir acetatai yra tarpiniai junginiai medžiagų apykaitos procesuose. Riebalų rūgštys susidaro skylant riebalams. Skruzdžių rūgšties yra skruzdžių seilėse, spygliuose, dilgėlėse. Butano rūgšties yra svieste, pentano – valerijonų šaknyse. Benzenkarboksirūgštis – gamtinis konservantas uogose. Karboksirūgščių yra vaisiuose (citrinų, vyno, obuolių rūgštys).

Karboksirūgštys yra organiniai junginiai, turintys vieną ar kelias karboksigrupes (-COOH). Sočiųjų monokarboksirūgščių bendroji formulė yra CnH2nO2 arba CnH2n+1COOH. Riebalų rūgštimis vadinamos sočiosios ir nesočiosios monokarboksirūgštys, kurių molekulėse anglies atomų skaičius (n) yra didesnis nei 6. Karboksirūgštys klasifikuojamos pagal karboksigrupių skaičių molekulėje ir pagal angliavandenilio radikalo prigimtį.

Pagal IUPAC nomenklatūrą, karboksirūgščių pavadinimai sudaromi prie angliavandenilio pavadinimo pridedant žodį „rūgštis“. Karboksirūgštys vandenyje jonizuojasi, sudarydamos vandenilio katijoną (H+) ir rūgšties liekanos anijoną (R-COO-). Rūgšties liekanos anijono pavadinimas sudaromas su priesaga -oat- ir galūne -as, tačiau dažnai naudojami ir trivialieji pavadinimai. Karboksirūgščių tirpalai, kaip ir neorganinių rūgščių tirpalai, yra elektrolitai.