Amsterdamo bankas, įkurtas 1609 m., buvo vienas svarbiausių finansinių centrų Europoje XVII amžiuje. Jo kapitalas viršijo daugelio to meto karalysčių kapitalą. Bankas teikė paskolas Amsterdamo miestui, Olandijos valstybei ir privatiems asmenims. Jis taip pat vykdė atsiskaitymus popieriniais pinigais (banknotais), kurie buvo patogesni ir saugesni už monetas. Amsterdamo bankas labai prisidėjo prie Amsterdamo, kaip svarbaus prekybos ir finansų centro, augimo.

Viduramžių amatininkų dirbtuvėse, vadinamuose cechuose, nebuvo darbo pasidalijimo. Visi amatininkai – meistrai, pameistriai ir mokiniai – atlikdavo visus gamybos etapus. Cechų veiklą reguliavo griežtos taisyklės (statutai). Manufaktūrose buvo įvestas darbo pasidalijimas, kai kiekvienas darbininkas specializavosi tam tikroje operacijoje. Jose dirbo samdomieji darbininkai, o veikla nebuvo reguliuojama griežtomis taisyklėmis. Nors dauguma darbų tiek cechuose, tiek manufaktūrose buvo atliekami rankomis, manufaktūrose buvo naudojami tobulesni įrankiai.

XVI amžiuje Europos prekybos keliai driekėsi jūra ir sausuma, jungdami įvairius regionus. Metalurgijos ir tekstilės pramonės centrai buvo išsidėstę visoje Europoje, o stambūs miestai tapo svarbiais prekybos ir bankininkystės centrais. Prekiauta įvairiomis prekėmis, įskaitant druską, tabaką, medvilnę, cukrų, auksą ir vergus.

Feodalizmas ir kapitalizmas yra dvi skirtingos socialinės ir ekonominės sistemos. Feodalizme pagrindinė gamybos priemonė buvo žemė, kuri priklausė feodalams. Visuomenę sudarė feodalai ir baudžiauninkai, kurie buvo teisiškai priklausomi nuo feodalų ir priversti jiems dirbti. Vyravo natūrinis ūkis, kai produktai buvo gaminami daugiausia savo reikmėms. Kapitalizme visos gamybos priemonės priklauso kapitalistams (buržuazijai). Visuomenę sudaro kapitalistai ir samdomieji darbininkai (proletariatas), kurie yra teisiškai laisvi. Vyrauja prekiniai-piniginiai santykiai, kai produktai gaminami pardavimui.

„Kainų revoliucija“ – tai reiškinys, apibūdinantis prekių kainų kilimą XVI amžiaus Europoje. Pagrindinė šio reiškinio priežastis buvo smarkiai išaugęs brangiųjų metalų, ypač aukso ir sidabro, importas iš Ispanijos kolonijų Amerikoje. Dėl padidėjusio aukso ir sidabro kiekio apyvartoje sumažėjo pinigų vertė, o prekių kainos atitinkamai pakilo.

Feodalizmo irimas prasidėjo vėlyvaisiais viduramžiais dėl įvairių veiksnių. Technologijų pažanga, pavyzdžiui, audimo staklių tobulinimas, didino gamybos efektyvumą. Valstiečiai tapo labiau suinteresuoti savo ūkio rezultatais. Prekybos su Rytais plėtra Italijos miestuose-valstybėse skatino ekonomikos augimą. Atsirado bankai, kurie teikė pinigų keitimo, saugojimo ir skolinimo paslaugas. Čekių ir vekselių naudojimas palengvino atsiskaitymus, o draudimo paslaugos mažino prekybos riziką.

Po XIV amžiaus viduryje siautusios maro epidemijos, žinomos kaip „Juodoji mirtis“, gyventojų skaičius Europoje augo lėtai. Vidutinė gyvenimo trukmė išliko nedidelė – apie 30–40 metų – dėl karų, ligų, bado ir prastų higienos sąlygų. Tačiau žmonių kasdienis gyvenimas pamažu keitėsi. Pradėta statyti patogesnius, erdvesnius namus. Atpigo audiniai, todėl daugiau žmonių galėjo įsigyti įvairesnių rūbų. Atsirado naujų maisto produktų, atvežtų iš Amerikos, pavyzdžiui, bulvės. Europoje paplito tokie produktai kaip kakava, kava, tabakas. Atsirado pirmosios kavinės. Susisiekimas tarp atskirų regionų išliko prastas, o naujienos plito lėtai. Miestuose naujienos sklido greičiau dėl spaudos atsiradimo ir pirmųjų laikraščių. Daugėjo universitetų ir mokyklų, bet raštingumas išliko žemas.

Intensyvėjant prekybai, ypač su kolonijomis, cechai nebegalėjo patenkinti augančios prekių paklausos. Turtingi pirkliai ir bankininkai, siekdami didesnio pelno, pradėjo investuoti į pramonę ir steigti manufaktūras. Manufaktūrose buvo įvestas darbo pasidalijimas, todėl jos gamino daugiau ir pigesnės produkcijos. Dėl šios priežasties cechai ėmė nykti.

Atsiradus pasaulinei prekybai, pagrindiniai prekybos keliai persikėlė į Atlanto vandenyno pakrantes, o naujais prekybos centrais tapo Antverpenas, Lisabona ir Sevilija. Iš Ispanijos ir Portugalijos kolonijų į Europą plūstantis didelis aukso ir sidabro kiekis sukėlė infliaciją, vadinamą „kainų revoliucija“. Anglija ir Olandija tapo turtingomis šalimis dėl gamybos (ypač manufaktūrų) ir prekybos plėtros. Daugelis Europos šalių XVII–XVIII amžiuje vykdė merkantilizmo politiką: skatino eksportą, ribojo importą įvairiais muitais ir kitomis priemonėmis, siekė sukaupti šalyje kuo daugiau aukso ir sidabro.

Pagrindinis merkantilizmo politikos tikslas Prancūzijoje, kaip ir kitose Europos šalyse, buvo kaupti auksą ir sidabrą valstybės viduje. Siekiant šio tikslo, buvo imamasi įvairių priemonių: skatinama pramonės plėtra (ypač manufaktūrų kūrimas), užsienio prekyba (didinant eksportą ir ribojant importą įvedant muitus), gerinamas susisiekimas (tiesiami keliai, kasami kanalai) ir skatinamas žaliavų, reikalingų pramonei, importas.

Naujųjų laikų pradžioje visuomenė išliko luominė, tačiau atsirado ir naujų socialinių sluoksnių. Iš baudžiavos išsilaisvinę valstiečiai, neturintys žemės, tapo proletarais – samdomaisiais darbininkais. Sustiprėjo miestiečių luomas, ypač stambioji buržuazija – turtingi pirkliai, bankininkai ir manufaktūrų savininkai. Dvasininkai išlaikė savo išskirtinę padėtį visuomenėje, ypač katalikiškose šalyse. Bajorija, nors ir praradusi dalį savo reikšmės dėl karybos pokyčių, išliko įtakinga.