Perversmas įvyko 1926 metų gruodžio 16-17 d. naktį, sutampant su Prezidento Kazio Griniaus 60-mečiu. Karininkai, ištikimi perversmininkams, užėmė svarbiausius objektus: telefonų stotį, Prezidentūrą ir Seimą. Pulkininkas Povilas Plechavičius tapo laikinuoju diktatoriumi. Valdžios institucijos ir kariuomenė buvo sutrikdytos. Karininkai nutraukė Seimo posėdį, o Prezidentas K. Grinius buvo priverstas atsistatydinti. Perversmas praėjo be kraujo praliejimo, o visuomenė liko abejinga. Sąmokslininkai suėmė ir nužudė kelis komunistų lyderius. Gruodžio 19 d. Antanas Smetona tapo Prezidentu, o Augustinas Voldemaras – Ministru Pirmininku.

Skirtingai nuo Vakarų Europos, Lietuva neturėjo ilgų demokratinio valdymo tradicijų. Po baudžiavos panaikinimo, visuomenė mokėsi parlamentarizmo. Dažnos politikų rietenos ir vyriausybių kaita, žinoma kaip „seimokratija“, trukdė efektyviam valdymui. Dalis visuomenės norėjo „tvirtos rankos“, bijojo Lenkijos ir Sovietų Rusijos. Po 1926 m. III Seimo rinkimų, kairiųjų vyriausybė, siekdama demokratizacijos, panaikino karo padėtį, amnestavo politinius kalinius, leido lenkų mokyklas, mažino kariuomenės biudžetą. Tai sukėlė konservatyvių jėgų, įskaitant Katalikų bažnyčią ir karininkus, nepasitenkinimą. Įkvėpti J. Pilsudskio perversmo Lenkijoje, kariškiai su dešiniųjų parama nusprendė įvykdyti perversmą.

Autoritarizmas Lietuvoje nebuvo išskirtinis reiškinys tuometinėje Europoje, nes daugelis Rytų Europos šalių, tokių kaip Lenkija, Estija ir Latvija, išgyveno demokratijos krizę. Autoritarinis valdymas silpnino Lietuvą iš vidaus, nes nesudarė sąlygų formuotis pilietinei visuomenei. Atimdamas iš žmonių teisę dalyvauti valstybės valdyme, režimas atleido juos nuo atsakomybės už valstybės reikalus. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl 1940 metais visuomenė nebuvo pajėgi pasipriešinti sovietų okupacijai. Prezidentinis Lietuvos valdymo laikotarpis yra vadinamas „aksomine“ diktatūra, kurios negalima lyginti su totalitariniais režimais. Nors Smetonos valdymas varžė politinį gyvenimą, jis netrukdė ūkio, kultūros ir mokslo raidai. Buvo stabilizuota vidaus padėtis, o per nepriklausomybės metus Lietuva tapo modernia valstybe. Sustiprėjo patriotizmas, o kultūrinis ir ekonominis gyvenimas orientavosi į Vakarus. Smetona tapo tarpukario Lietuvos simboliu, o didžiausiu laimėjimu laikomas modernios lietuvių tautos susiformavimas.

Antano Smetonos autoritarinis valdymas stiprėjo palaipsniui. 1927 metais buvo paleistas Seimas, o krikščionys demokratai pašalinti iš valdžios. 1928 metais, pažeidžiant Konstituciją, buvo paskelbtas naujas įstatymas, suteikiantis A. Smetonai didesnę valdžią. 1929 metais A. Smetona privertė atsistatydinti A. Voldemarą, o Juozas Tūbelis tapo ilgamečiu premjeru. Seimas nebuvo renkamas devynerius metus, o 1936 metų rinkimai buvo nedemokratiški. 1938 metų Konstitucija įteisino A. Smetonos vienvaldystę. Autoritarinis režimas rėmėsi kariuomene, policija, valdininkais ir gyventojų lojalumu. Buvo apribotos piliečių teisės, įvesta cenzūra ir uždrausta kitų partijų veikla. Nuo 1936 metų liko tik viena partija – tautininkai. Nors 4-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo bandoma demokratizuoti režimą, šios pastangos neturėjo didelės reikšmės.

Antanas Smetona siekė stiprinti lietuvių tautinę savimonę, o jo ir valdančiosios partijos ideologija tapo tautos vienybės idėja. Žiniasklaida ir vieši renginiai buvo naudojami patriotizmui skatinti. Jaunos valstybės įvaizdis buvo kuriamas remiantis LDK didybe ir carinės priespaudos laikais patirtomis kančiomis. Vilniaus praradimas dar labiau sustiprino tautos vienybės jausmą. Švietimo sistema, kariuomenė ir visuomeninės organizacijos aktyviai skatino patriotizmą. Buvo įgyvendinami įvairūs projektai, garsinantys Lietuvos vardą, pavyzdžiui, S. Dariaus ir S. Girėno skrydis. Tačiau tautinės vienybės ideologija buvo naudojama ir 1926 metų perversmui bei demokratijos suvaržymams pateisinti. A. Smetona buvo paskelbtas tautos vadu. Nors pagrindiniai tikslai buvo tautos sutelkimas ir valstybės stiprinimas, pasirinktos valdymo priemonės silpnino ryšį su tauta.