Kritinė temperatūra – tai temperatūra, kuriai esant išnyksta skirtumas tarp skysčio ir jo sočiųjų garų savybių. Kaitinant skystį uždarame inde, didėja garų tankis ir slėgis, o skysčio tankis mažėja. Pasiekus kritinę temperatūrą, šie tankiai susilygina. Medžiagos molekulių sąveikos potencinė energija (Ep) turi būti ne mažesnė už kinetinę energiją: Ep ≥ (3/2)kT. Dujas paversti skysčiu galima tik esant temperatūrai, žemesnei už kritinę: T < Tkritinė. Garai yra dujinė medžiagos būsena, kai temperatūra žemesnė už kritinę. Dujos – medžiagos, kurių temperatūra įprastomis sąlygomis aukštesnė už kritinę. Jas suskystinti galima tik atšaldžius žemiau kritinės temperatūros ir suslėgus.

Skysčiuose dažniausiai būna ištirpusių dujų, kurios kaupiasi burbuliukais. Kaitinant, skystis garuoja į šiuos burbuliukus, didindamas jų tūrį ir Archimedo jėgą, keliančią juos aukštyn. Kylantys burbuliukai, pasiekę vėsesnius sluoksnius, mažėja ir sprogsta, sukeldami virimui būdingą ūžesį. Prieš pat virimą ūžesys dingsta, nes burbuliukai sprogsta nebe skysčio viduje, o paviršiuje.

Virimas – garavimas ne tik nuo paviršiaus, bet ir iš skysčio vidaus. Skystis verda, kai sočiųjų garų slėgis (ps) burbuliukuose yra ne mažesnis už išorinį slėgį: ps ≥ patm + ρgh (patm – atmosferos slėgis, ρgh – hidrostatinis slėgis). Virimo temperatūra priklauso nuo išorinio slėgio: kuo jis didesnis, tuo aukštesnė virimo temperatūra. Pavyzdžiui, garo katiluose (slėgis ~1,6 × 106 Pa) vanduo gali įkaisti iki 200 °C ir nevirti. Mažėjant slėgiui, virimo temperatūra mažėja, pavyzdžiui, kalnuose. Skirtingų skysčių virimo temperatūra skiriasi dėl skirtingo sočiųjų garų slėgio.