1848 m. Europą apėmė ekonominė krizė, sukėlusi socialinius neramumus. Stiprėjo įsitikinimas tautos teise dalyvauti valdant valstybę. Daugelyje šalių vyko demonstracijos, peraugusios į revoliucijas, vadinamas 'Tautų pavasariu'. Prancūzijoje karalius buvo nuverstas, šalis tapo respublika. Austrijos imperijoje kilo tautiniai išsivadavimo judėjimai, kurie, nors ir buvo numalšinti, galiausiai lėmė Austrijos-Vengrijos imperijos susikūrimą. Vokiečiai ir italai siekė suvienyti savo susiskaldžiusias žemes, bet šie bandymai buvo nesėkmingi. Revoliucijos baigėsi nesėkmėmis, tačiau parodė neišvengiamas permainas ir nacionalizmo išlikimą.

Ilgainiui išryškėjo neigiamos nacionalizmo apraiškos, tokios kaip šovinizmas – kraštutinis nacionalizmas, pasireiškiantis savo tautos aukštinimu ir kitų tautų niekinimu. Šovinistai teigė, kad jų tauta yra pranašesnė ir turi teisę valdyti kitas, o tautinės mažumos turi asimiliuotis. Taip pat buvo propaguojama 'gyvybinės erdvės' idėja – plėstis į gretimus kraštus.

Didžioji Prancūzijos revoliucija, nors ir paskelbė tautos laisvės idėjas, sukėlė nusivylimą Apšvietos idealais. Tai paskatino romantizmo atsiradimą – kultūrinį sąjūdį, idealizavusį praeitį, ypač viduramžius. Romantikai akcentavo tautos istoriją, kultūrą ir kalbą. Buvo kuriami žodynai, norminė kalba, tiriamas liaudies menas, renkami istoriniai šaltiniai. Tai skatino tautinės savimonės atsiradimą ir formavosi moderni tautos samprata, pagrįsta kalba, kultūra, istorija ir siekiu turėti savo valstybę. Prasidėjo tautinis atgimimas, kurio šūkis buvo 'Laisvas žmogus laisvoje tautoje'.

Iki XIX a. žmonių tapatybė buvo labiau susijusi su gyvenamąja vieta, pavaldumu valdovui ir religija, o ne su tautine priklausomybe. Visuomenė buvo suskirstyta į luomus. Valstybės buvo kuriamos pagal teritorinį-dinastinį principą, o ne pagal tautinį. Dėl karų, santuokų ar teritorinių dalybų, valstybių dalys dažnai atitekdavo skirtingiems valdovams, neatsižvelgiant į gyventojų etninę sudėtį.

Tautinis atgimimas stiprino nacionalizmą ir siekį kurti valstybes tautiniu, o ne teritoriniu-dinastiniu principu. Atsirado tautinės valstybės idėja: tauta savo gyvenamojoje teritorijoje turi valstybę ir sudaro joje daugumą. Esminiai tautinės valstybės bruožai: valstybė kuriama tam tikros tautos gyvenamojoje teritorijoje; piliečius vienija bendra kalba, kultūra, vertybės ir istorinė patirtis; piliečiai, o ne valdžia, išreiškia valią, kokiai valstybei nori priklausyti.