XVII–XVIII amžiuje daugelyje Europos šalių įsigalėjo absoliutizmas – monarchinė valdymo forma, kai visa teisinė, vykdomoji ir politinė valdžia sutelkiama vieno asmens – monarcho (karaliaus, imperatoriaus) – rankose. Valstybė buvo suvokiama ne kaip piliečių bendrija, o kaip karaliaus valdoma nuosavybė. Monarchai rėmėsi biurokratiniu aparatu, reguliariąja kariuomene ir teigė, kad jų valdžia yra Dievo duota. Luomų atstovavimas buvo apribotas arba panaikintas.

Liudvikas XIV – ryškiausias absoliutizmo pavyzdys. Jis valdė savarankiškai, nesikviesdamas Generalinių luomų, o ministrais skirdamas sau ištikimus valdininkus. Bajorai buvo griežtai kontroliuojami, o provincijose karaliaus valią vykdė paskirti intendantai. Liudvikas XIV, pramintas „Karaliumi Saule“, vykdė merkantilistinę ekonominę politiką, skatindamas vietinę pramonę ir ribodamas importą. Jis taip pat persekiojo hugenotus. Nors Prancūzija nuolat kariavo, didelių pergalių nebuvo pasiekta, o tai lėmė šalies ekonominės ir politinės galios svyravimus bei gyventojų nepasitenkinimą.

Osmanų imperija, užkariavusi Bizantijos imperijos žemes, XVI a. viduryje kontroliavo didžiules teritorijas Europoje, Afrikoje ir Azijoje. Sultono valdžia rėmėsi kariuomenės ir valdininkų ištikimybe. Užkariavimai teikė didžiules pajamas, tačiau kultūrinis gyvenimas beveik nesiplėtojo. Imperija ėmė atsilikti nuo Vakarų Europos mokslo ir technikos pažangos. Jos veržimąsi į Europą sustabdė pralaimėjimai Lepanto mūšyje (1571 m.) ir prie Vienos (1683 m.). Osmanų užkariavimai Balkanuose pakeitė religinį regiono žemėlapį, daliai slavų priėmus islamą.

Anglijoje, kitaip nei Prancūzijoje, stiprėjo parlamentinė valdymo sistema. Karolis I, siekdamas įtvirtinti absoliutizmą, sukėlė pilietinį karą (1642 m.), kurį pralaimėjo ir buvo nubaustas mirties bausme. Po monarchijos panaikinimo ir Oliverio Kromvelio diktatūros, monarchija buvo atkurta, tačiau su sąlyga, kad parlamentas išlaikys didelę galią. 1689 m. priimtas „Teisių bilis“ įtvirtino konstitucinę monarchiją, garantuodamas parlamentui ir piliečiams plačias teises ir laisves: reguliarius parlamento rinkimus, žodžio laisvę, mokesčių nustatymo teisę ir asmens neliečiamybę.

Rusijoje, po to, kai buvo numestas mongolų-totorių jungas, susiformavo despotinė valdymo sistema. Ivanas IV Rūstusis (pirmasis pasivadinęs caru) sutelkė savo rankose neribotą valdžią, žiauriai susidorodamas su bet kokiais priešininkais. Rusijos stačiatikių bažnyčia visiškai rėmė caro valdžią. Petras I, siekdamas modernizuoti Rusiją, vykdė reformas pagal Vakarų Europos pavyzdį: steigė mokyklas, įkūrė Mokslų akademiją, plėtė teritoriją kariaudamas ir sukūrė stiprią kariuomenę. Tačiau reformos buvo vykdomos prievarta, o caro valdžia išliko despotiška.