Po 1815 m. Vienos kongreso sprendimų, dalis buvusios Varšuvos kunigaikštystės teritorijos tapo Lenkijos karalyste, kuri buvo susieta personaline unija su Rusijos imperija. Nors karalystė iš pradžių turėjo gana plačią autonomiją, įskaitant savo konstituciją, seimą ir kariuomenę, caro valdžia palaipsniui pradėjo riboti šias teises ir laisves. Buvo stiprinama cenzūra, persekiojami patriotinių organizacijų nariai, o caro brolio, didžiojo kunigaikščio Konstantino, įvesti griežti kariniai statutai ir fizinės bausmės kėlė didelį kariuomenės nepasitenkinimą. Be to, didelę įtaką turėjo ir tuo metu Europoje vykusios revoliucijos (pvz., Prancūzijoje, Belgijoje). Galiausiai, Rusijos imperijos planai panaudoti Lenkijos kariuomenę malšinant revoliucijas kitose Europos šalyse tapo tiesiogine 1830 m. lapkričio mėnesį prasidėjusio sukilimo priežastimi.

Grafaitė Emilija Pliaterytė, kilusi iš Dusetų apylinkių, pasižymėjo išskirtine drąsa, ryžtu ir tapo vienu ryškiausių 1831 m. sukilimo simbolių Lietuvoje. Ji dažnai vadinama lietuviškąja Žana d'Ark. Emilija ne tik subūrė savo sukilėlių būrį, bet ir pati aktyviai dalyvavo mūšiuose, stodama į pirmąsias kovotojų gretas. Už narsą ir pasižymėjimą jai buvo suteiktas kapitonės laipsnis. Sukilimui pralaimint, Emilija susirgo ir mirė, traukdamasi su kitais sukilėliais į Lenkiją. Ji buvo palaidota Kapčiamiestyje.

Nepaisant caro valdžios prevencinių priemonių, tokių kaip karinės padėties įvedimas ir susisiekimo apribojimai, 1831 m. pavasarį sukilimas persimetė ir į Lietuvą. Iniciatyvos daugiausia ėmėsi vietos bajorai, prie kurių prisijungė studentai, miestiečiai ir dalis valstiečių. Pagrindinis sukilėlių tikslas buvo išsivaduoti iš Rusijos imperijos valdžios ir atkurti valstybingumą, remiantis konstitucinės monarchijos arba federacijos principais. Vilniuje įkurtas Vyriausiasis komitetas nesugebėjo tinkamai organizuoti ir koordinuoti sukilimo veiksmų visoje Lietuvoje, todėl sukilėliai daugiausia kovojo partizaninio karo principais. Valstiečiai, kurie iš pradžių aktyviai rėmė sukilimą, vėliau atsitraukė, nesulaukę aiškių pažadų dėl baudžiavos panaikinimo. 1831 m. vasarą į Lietuvą įsiveržusi Lenkijos karalystės kariuomenė patyrė pralaimėjimą Panerių mūšyje. Galiausiai, Rusijos imperijos kariuomenė sukilimą Lietuvoje numalšino iki 1831 m. žiemos.

Po sukilimo numalšinimo caras Nikolajus I panaikino Lenkijos karalystės autonomiją ir pradėjo vykdyti intensyvią jos integracijos į Rusijos imperiją politiką. Lietuvoje buvo pradėta vykdyti vadinamoji „lenkų pradų naikinimo“ politika, kurios pagrindinis tikslas buvo sustiprinti rusifikaciją visose visuomeninio gyvenimo srityse. Buvo uždarytas Vilniaus universitetas, kuris buvo svarbiausias mokslo ir kultūros židinys Lietuvoje, uždarinėjamos mokyklos, griežtinama cenzūra, o rusų kalba tapo privaloma valdžios įstaigose ir teismuose. Taip pat buvo panaikintas Lietuvos Statutas, apribota Katalikų bažnyčios veikla, o unitai prievarta grąžinti į stačiatikybę. Buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės oficialiai buvo pradėtos vadinti Šiaurės Vakarų kraštu, siekiant ištrinti Lietuvos vardą. Daugelis sukilimo dalyvių žuvo mūšiuose, buvo ištremti į Sibirą ar kitas atokias Rusijos imperijos vietoves, arba buvo priversti emigruoti į Vakarų Europą.

Nors Lenkijos karalystės kariuomenė buvo pagrindinė sukilimo karinė jėga, ji buvo žymiai mažesnė už Rusijos imperijos pajėgas. Be to, sukilėlių vadovybėje trūko vienybės, aiškaus strateginio plano ir tvirto tikėjimo pergale. Daugelis sukilimo vadų tikėjosi taikaus susitarimo su caru, o ne ilgo ir kruvino karo. Taip pat sukilėliai nesulaukė jokios realios karinės ar politinės paramos iš kitų Europos valstybių. Viena iš esminių problemų buvo ir ta, kad nepavyko įtraukti į sukilimą didesnės dalies valstiečių, nes bajorai vengė spręsti baudžiavos panaikinimo klausimą, bijodami prarasti savo privilegijas.