Lęšiai, pagrindinė akinių dalis, buvo naudojami regėjimui pagerinti dar Senovės Romoje (pavyzdžiui, imperatorius Neronas naudojo smaragdą). Pirmieji akiniai, panašūs į šiuolaikinius, buvo sukurti XIII amžiuje Italijoje. Iš pradžių tai buvo vienas įrėmintas lęšis su rankenėle, vėliau – žirkliniai akiniai. Laikui bėgant, tobulėjo akinių laikymo būdai: nuo laikymo ranka iki akinių su užausinėmis kojelėmis (Edvardas Skarletas, 1727 m.). Atsirado ir kitų tipų akinių, pavyzdžiui, lornėtas (Džordžas Adamsas) ir pensnė (XIX a.).

Bendžaminas Franklinas, turėjęs ir trumparegystę, ir toliaregystę, sukūrė bifokinius akinius, sujungdamas įgaubtąjį ir iškiląjį lęšius. Kontaktinių lęšių idėja siekia Leonardo da Vinčio laikus (XVI amžiaus piešiniai), tačiau pirmuosius kontaktinius lęšius sukonstravo Adolfas Gastonas Fikas 1887 metais. Minkštųjų kontaktinių lęšių era prasidėjo 1962 metais, kai Otas Vichterlis sukūrė jiems tinkamas medžiagas.

Optometrija – tai sritis, apimanti akies optinių ydų nustatymą ir koregavimą optinėmis priemonėmis. Optometrininkai nustato akies parametrus, skiria akinius bei kontaktinius lęšius ir konsultuoja regėjimo higienos klausimais. Optometrijos specialistai yra rengiami universitetuose, kur studijuoja fiziką, anatomiją, fiziologiją, optiką ir kitus susijusius dalykus. XIX amžiuje mokslininkų Tomo Jango, Hermano Helmholco ir Franco Kornelijaus Donderso darbai padėjo pagrindus akinių parinkimui.

Teleskopai yra prietaisai, skirti stebėti tolimus dangaus kūnus. XX amžiaus pabaigoje buvo pradėti vykdyti teleskopų sujungimo projektai, pavyzdžiui, „Very Large Telescope“ (Labai didelis teleskopas) Čilėje. Jį sudaro keturi 8,2 metrų skersmens teleskopai, kurie veikia kaip vienas 16 metrų skersmens teleskopas. 1990 metais į orbitą iškeltas Hablio kosminis teleskopas leidžia daryti aukštos kokybės nuotraukas be atmosferos trikdžių. Radioteleskopai, kitaip nei optiniai teleskopai, gali stebėti radijo bangas skleidžiančius objektus, prasiskverbdami pro kosmines dulkes ir dujas.