Italijos suvienijimas XIX amžiuje

Šioje temoje aptariamas Italijos suvienijimas XIX amžiuje – nuo susiskaldymo į mažas valstybes iki kovų už nepriklausomybę, įvairių organizacijų, tokių kaip karbonarai ir „Jaunoji Italija“, veiklos, bei galutinio susivienijimo, paskelbiant Italijos karalystę ir Romą jos sostine. Pjemonto-Sardinijos karalystė vaidino pagrindinį vaidmenį šiame procese, o svarbūs veikėjai buvo Džiuzepė Garibaldis ir Viktoras Emanuelis II. Taip pat minima, kad užėmus Romą, baigėsi Italijos suvienijimas.

1848-1849 metų sukilimai
1848-1849 m. Europą apėmus „Tautų pavasariui“, Italijoje kilo dideli sukilimai. Džiuzepė Garibaldis tapo vienu iš pagrindinių šio sukilimo vadų. Sukilėliai trumpam paskelbė Romą respublika, tačiau Prancūzijos kariuomenė, gindama popiežiaus valdžią, įsikišo į konfliktą ir revoliucija buvo numalšinta.
Galutinis suvienijimas
Vėliau Italija prisijungė prie Prūsijos kare prieš Austriją ir, Prūsijai laimėjus, atgavo Veneciją. 1870 m., pasinaudojus Prancūzijos ir Prūsijos karu, Italijos kariuomenė įžengė į Romą. Roma buvo paskelbta Italijos sostine, o popiežiui liko valdyti tik Vatikano miesto dalį.
Italijos karalystės įkūrimas
Prancūzijai atsiėmus pažadėtas teritorijas, italai liko kovoti vieni. 1860 m. Neapolyje kilo sukilimas, prie kurio netrukus prisijungė Džiuzepė Garibaldis su savo savanorių kariuomene. Po sėkmingų mūšių Neapolis ir Sicilija buvo išvaduoti ir prisijungė prie Pjemonto-Sardinijos karalystės. Galiausiai, 1861 m. kovo 17 d., buvo oficialiai paskelbta Italijos karalystė – konstitucinė monarchija, valdoma karaliaus Viktoro Emanuelio II.
Jaunosios Italijos įkūrimas
Džiuzepės Madzinio 1831 m. įkurta organizacija „Jaunoji Italija“ siekė suvienyti visą Italiją. Organizacija siekė įtraukti visus gyventojų sluoksnius į kovą už nepriklausomybę, turėdama tikslą išvyti austrus ir įkurti Italijos respubliką. „Jaunoji Italija“ vykdė aktyvią agitaciją ir rengė karinius išpuolius.
Karas su Austrija
1859 m. prasidėjo karas, kuriame jungtinės Prancūzijos ir Italijos pajėgos susikovė su Austrijos kariuomene. Lemiama pergalė prieš austrus sukėlė didelius revoliucinius sąjūdžius šiaurinėse Italijos valstybėlėse. Šios valstybėlės, įkvėptos pergalės, balsavo už prisijungimą prie Pjemonto-Sardinijos karalystės.
Kova už vieningą Italiją
Italų patriotai, vadinami karbonarais, aktyviai kovojo už vieningą ir nepriklausomą Italiją. Jų pagrindinis tikslas buvo išvyti austrus ir sukurti stiprią, ekonomiškai pažangią valstybę. Karbonarai rengė sukilimus, tačiau dėl prasto organizuotumo ir vidinių nesutarimų didelių pergalių nepasiekė.
Pjemonto karalystė – tautinio sąjūdžio centras
Pjemonto-Sardinijos karalystė, išsiskirianti stipria pramone ir gerai išvystytu susisiekimu, tapo Italijos tautinio sąjūdžio centru. Šios karalystės valdovas Viktoras Emanuelis II ir ministras pirmininkas Kamilis Kavūras buvo tvirti Italijos vienijimo šalininkai ir aktyviai ieškojo sąjungininkų šiam tikslui pasiekti.
Sąjunga su Prancūzija
Kamilis Kavūras sugebėjo užsitikrinti Prancūzijos paramą Italijos suvienijimui. Mainais už pagalbą Krymo kare ir teritorines nuolaidas, Prancūzijos imperatorius Napoleonas III pažadėjo karinę pagalbą Pjemontui kare prieš Austriją. Gavęs šį pažadą, Pjemontas pradėjo intensyviai ruoštis karui.
Vieningos Italijos valstybės idėja
XIX a. pradžioje Italija buvo susiskaldžiusi į mažas valstybes. Dauguma šių valstybių buvo priklausomos nuo kitų Europos šalių, ypač Austrijos. Tik Pjemonto-Sardinijos karalystė ir popiežiaus valstybė išlaikė tam tikrą savarankiškumą.

Prisijungti

arba
Real 2
„X“ yra inovatyvi mokymosi platforma, kurios tikslas – teikti aukštos kokybės mokymo medžiagą įvairiausių klasių mokiniams. Patyrusių specialistų parengtas turinys skatina smalsumą, padeda išsamiau ir giliau suprasti mokomus dalykus bei sėkmingai pasiruošti akademiniams iššūkiams.
Atsisiųsk programėlę:
Susisiek su mumis: info@knowledgenestapp.com