XIX amžiuje Lietuvos bajorų gyvenimas labai skyrėsi nuo valstiečių. Bajorai, kurie dažnai buvo sulenkėję, didžiavosi savo kilme, laikėsi griežtų santuokos papročių ir vertino išsilavinimą. Jų dvarai veikė kaip kultūros centrai, kuriuose buvo saugomi archyvai, bibliotekos ir meno kūriniai. Bajorai rėmė menininkus, patys užsiėmė kūrybine veikla, o kai kurie iš jų netgi steigė mokyklas valstiečių vaikams. Jų gyvenimas glaudžiai siejosi su metų laikų kaita: vasaras jie leisdavo savo užmiesčio dvaruose, o žiemą persikeldavo į Vilnių, kur aktyviai dalyvaudavo įvairiuose pobūviuose ir kultūriniuose renginiuose. Bajorų virtuvė pasižymėjo patiekalų gausa, įskaitant žvėrieną, laukinius paukščius ir įvairias žuvis. Aprangoje dominavo europietiškos mados, tačiau per iškilmingus renginius buvo puošiamasi ir tradiciniais drabužiais. Turtinė padėtis stipriai įtakojo gyvenimo būdą – turtingiausi bajorai valdė didžiulius dvarus ir prabangius namus miestuose, tuo tarpu smulkieji bajorai gyveno panašiai kaip ir valstiečiai.

Lietuvos valstiečiai dainas pasitelkdavo kaip būdą išreikšti savo emocijas, jausmus ir pakelti nuotaiką atliekant sunkius ūkio darbus. Kiekvienam darbui buvo kuriamos savitos dainos, kurios atspindėjo metų laikų kaitą ir darbo specifiką. Pavasarį laukuose skambėdavo arimo dainos, vasarą – šienapjūtės ir javapjūtės, rudenį – linų rovimo, o žiemą – kūlimo dainos. Verpimo ir audimo dainos buvo retesnės, nes šie darbai dažniausiai buvo atliekami ne intensyviausiu darbų metu. Malimo dainos buvo dainuojamos visus metus. Dainos ritmas padėdavo net ir sunkiausius darbus paversti lengvesniais.

XIX amžiaus Lietuvos valstiečių gyvenimas buvo sėslus, paremtas šimtmečių senumo tradicijomis ir papročiais. Stiprus bendruomeniškumo jausmas buvo ypač svarbus, pasireiškiantis per talkas ir bendras šventes. Šeimos buvo didelės, dažnai viename būste gyveno kelios kartos. Santuokos dažniausiai buvo sudaromos atsižvelgiant į ūkines priežastis, o baudžiauninkės privalėjo gauti pono sutikimą prieš tekėdamos. Dėl prastų higienos sąlygų ir ribotų medicinos žinių, vaikų mirtingumas buvo aukštas. Vaikai nuo mažens įsitraukdavo į ūkio darbus, todėl raštingumas buvo retas reiškinys. Valstiečių namai buvo statomi iš medžio, dažniausiai vieno aukšto, ir buvo padalinti į dvi dalis: gyvenamąją ir „švariąją“, skirtą svečiams priimti. Drabužiai buvo siuvami iš namuose austų audinių, o avalynę sudarė naginės, vyžos ir klumpės. Mitybos pagrindą sudarė įvairios grūdinės kultūros ir bulvės, o mėsa buvo valgoma gana retai. Didžioji dalis buities reikmenų ir žemės ūkio įrankių buvo gaminami pačių valstiečių.