Po pergalės prieš Daniją, Bismarkas nukreipė dėmesį į pagrindinę Prūsijos varžovę – Austriją. Karas baigėsi greita Prūsijos pergale. Austrija prarado teises į iš Danijos atkovotas teritorijas ir įsipareigojo nesikišti į kitų vokiečių valstybių reikalus. 1867 m. Prūsija įkūrė Šiaurės Vokietijos sąjungą, tapdama vienvalde lydere. Su pietinėmis vokiečių valstybėmis buvo pasirašyta karinio bendradarbiavimo sutartis.

Oto fon Bismarko politika vertinama nevienareikšmiškai. Bismarkas teigė, kad svarbiausi klausimai sprendžiami „geležimi ir krauju“, o ne kalbomis. Prūsijos sosto įpėdinis Frydrichas Vilhelmas pripažino Bismarko nuopelnus, bet kritikavo jo metodus, teigdamas, kad Vokietija galėjo būti suvienyta ir be karo. Vokiečių deputatas pabrėžė, kad Vokietija yra federacinė valstybė, kurioje kiekviena valstybė turi savo galią.

Prancūzija nepritarė stiprios Vokietijos kaimynystei. Bismarkas išprovokavo Prancūziją paskelbti karą Prūsijai. Prancūzija pralaimėjo karą, prarado dalį teritorijų ir turėjo sumokėti 5 mlrd. aukso frankų reparacijas. Pergalę prieš Prancūziją Bismarkas panaudojo Vokietijos suvienijimui užbaigti. 1871 m. Prūsijos karalius Vilhelmas I buvo paskelbtas kaizeriu, o valstybė – imperija (reichu). Imperija tapo konstitucine monarchija, kurioje kaizeris turėjo didelę valdžią, o parlamentas – tik patariamąjį balsą.

1862 m. Prūsijos karalius paskyrė Otą fon Bismarką kancleriu, kuris siekė suvienyti Vokietiją „geležimi ir krauju“. Prūsija pradėjo karinius pasiruošimus: įvesta visuotinė karo prievolė, modernizuota armija. Bismarkas, siekdamas užsitikrinti paramą, kartu su Austrija pradėjo karą prieš Daniją dėl vokiškų žemių. Danija buvo nugalėta, o teritorijos valdomos bendrai.

Viduramžiais vokiečių žemės priklausė Šventajai Romos imperijai – nevientisai, iš maždaug 300 kunigaikštysčių sudarytai valstybei. Napoleonas Bonapartas 1806 m. panaikino šią imperiją. Po Napoleono pralaimėjimo, Vienos kongresas įkūrė Vokietijos sąjungą, kuri nepatenkino vokiečių suvienijimo šalininkų lūkesčių, nes ją sudarė kelios dešimtys kunigaikštysčių ir laisvųjų miestų, turinčių savus įstatymus ir kariuomenes. Sąjungoje dominavo Austrija ir Prūsija. 1834 m. įkurta Vokietijos muitų sąjunga, į kurią Austrija nebuvo pakviesta, siekiant sumenkinti jos įtaką. 1848 m. revoliucija buvo numalšinta ir suvienijimo viltys žlugo.

Vokietijos imperija, nors formaliai buvo federacija, faktiškai tapo konstitucine monarchija, kurioje didžiausią valdžią turėjo kaizeris (imperatorius). Kaizeris skelbė karą, vadovavo kariuomenei ir skyrė kanclerį (ministrą pirmininką). Parlamentas turėjo tik patariamąjį balsą. Imperija pasižymėjo stipria armija, išplėtota ekonomika ir švietimo sistema.Svarbios sąvokos:

• Kaizeris: Vokietijos imperatorių titulas (1871-1918 m.).
• Kancleris: Vokietijoje ir Austrijoje – ministras pirmininkas.
• Provokacija: Kurstymas dirbtinai sukelti kokius nors veiksmus.
• Reichas: Vokiečių valstybė, imperija.
• Reparacijos: Per karą kitoms valstybėms padarytų nuostolių atlyginimas.