Po jakobinų nuvertimo Prancūzijoje įsigalėjo direktorija, kuriai būdinga korupcija ir nestabilumas. Kariuomenė tapo pagrindine tvarkos palaikymo jėga. Visuomenė, nenorėdama nei jakobinų teroro, nei feodalinės tvarkos atkūrimo, siekė stiprios asmenybės valdžios. Šia situacija pasinaudojo generolas Napoleonas Bonapartas. 1799 m., po nesėkmingos kampanijos Egipte, jis įvykdė perversmą ir tapo pirmuoju konsulu, faktiškai diktatoriumi.

Tapęs pirmuoju konsulu, Napoleonas ėmėsi reformų, siekdamas stabilizuoti šalį po revoliucijos. Jis centralizavo valdžią, įvesdamas griežtą valdininkų kontrolę, slaptąją policiją ir cenzūrą. Svarbiausios reformos apėmė konkordato su popiežiumi pasirašymą, valstybės reguliuojamas maisto kainas, viešuosius darbus, pramonės skatinimą ir aukštesniųjų mokyklų sistemos sukūrimą. 1804 m. buvo išleistas Napoleono kodeksas, įteisinęs revoliucijos pokyčius: asmens ir verslo laisvę, lygybę prieš įstatymą, religinę toleranciją, luomų panaikinimą ir nuosavybės teisės neliečiamumą.

1815 m. Napoleonas pabėgo iš Elbos salos ir, sulaukęs visuotinio palaikymo, atkūrė imperiją. Tačiau Vienos kongreso dalyvės nesutiko su jo sugrįžimu. Vaterlo mūšyje Napoleonas pralaimėjo ir buvo ištremtas į Šv. Elenos salą, kur 1821 m. mirė. Napoleono karai turėjo tiek neigiamų, tiek teigiamų pasekmių. Neigiamos pasekmės: respublikos panaikinimas, diktatūros įvedimas, dideli žmonių nuostoliai. Teigiamos – Didžiosios Prancūzijos revoliucijos idėjų plitimas, feodalizmo silpninimas, kapitalizmo stiprinimas ir Napoleono kodekso sukūrimas. Karai sukėlė milijonines aukas, susilpnino monarchų valdžią, paskatino revoliucijos idėjų sklaidą, Napoleono kodekso įtaką ir baudžiavos panaikinimą daugelyje šalių.

Napoleono valdymas tenkino daugumą prancūzų, ir 1804 m. jis buvo vainikuotas imperatoriumi. Tačiau taika Europoje truko neilgai. Didžiosios Britanijos iniciatyva buvo kuriamos antiprancūziškos koalicijos. Napoleonas sutriuškino Prūsiją, Austriją ir Rusiją, įsiviešpataudamas didžiojoje Europos dalyje. Jis perbraižė Europos žemėlapį, naikino senas ir kūrė naujas valstybes, įskaitant Reino sąjungą ir Varšuvos kunigaikštystę. Užkariautuose kraštuose buvo vykdomos reformos, įvedamas Napoleono kodeksas. Siekdamas palaužti Didžiąją Britaniją, Napoleonas paskelbė žemyno blokadą, tačiau ji nebuvo sėkminga.

Prancūzijos dominavimas, kariuomenės išlaikymas ir žemyno blokada kėlė užkariautų tautų nepasitenkinimą. Ispanijoje kilo partizaninis karas. 1812 m. Napoleono žygis į Rusiją baigėsi katastrofa, nes Rusijos caras atsisakė pasiduoti, o prancūzų armija buvo priversta trauktis. 1813 m. „Tautų mūšyje“ prie Leipcigo Napoleono armija buvo sutriuškinta. Sąjungininkai atsimetė, o Napoleonas buvo priverstas atsisakyti sosto ir ištremtas į Elbos salą.