Tarpukario Lietuvoje išsilavinimas tapo svarbesnis už kilmę, suteikdamas aukštą socialinį statusą.

Praradus Vilnių, Kaunas tapo pagrindiniu tarpukario Lietuvos kultūros ir intelektualinio gyvenimo centru.

Lenkijos valdytame Vilniaus krašte lietuvių kultūrinė veikla, mokyklų steigimas buvo varžomi, vyko polonizacija.

Vilniaus praradimas buvo didelis smūgis Lietuvos kultūrai. Miestas, buvęs svarbus kultūros centras, tapo Lenkijos provincijos administraciniu centru. Sustiprėjo lenkėjimas. Lenkų administracija slopino baltarusių kultūrinę veiklą. Priverstinai suskilo Lietuvos žydų bendruomenė, nors Vilniuje veikė žydų mokslo įstaiga JIVO. Vilniuje likusi lietuvių bendruomenė, vadovaujama J. Basanavičiaus, gyveno atskirai, o lenkų valdžia ribojo lietuviškų organizacijų veiklą. Nepaisant to, Vilnius išliko daugiatautis. 1919 m. atkurtas Vilniaus universitetas (Stepono Batoro universitetas) tapo mokslo ir kultūros židiniu, kuriame mokėsi ir dirbo daug žymių asmenų, įskaitant Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą.

1918 m. Lietuva paveldėjo kultūrinį atsilikimą: trūko nacionalinės aukštosios mokyklos, o trečdalis gyventojų buvo neraštingi.

Tarpukariu įkurta profesionalių teatrų, orkestrų, muziejų, suklestėjo leidyba, spauda, sukurtas pirmasis filmas.

Po carinės Rusijos priespaudos, atkurta Lietuvos valstybė siekė atgaivinti lietuvių kultūrą ir kalbą. Lietuvių kalba tapo valstybine ir įsitvirtino moksle, valdžios institucijose, literatūroje ir mene. Iš valstiečių kilusi inteligentija, paveikta tautinio atgimimo idėjų, tapo varomąja jėga. Didėjant tautiniam sąmoningumui, lietuviai siekė išsilavinimo, daugėjo studentų, baigusių Rusijos ir Vakarų Europos universitetus. Išsimokslinimas tapo svarbiu socialinio statuso veiksniu, o mokytojai, karininkai, gydytojai, teisininkai ir dvasininkai pelnė visuomenės pagarbą.

Tarpukariu lietuvių kalba tapo valstybine ir pradėta plačiai vartoti valdžioje, moksle bei mene.

1922 m. Kaune įsteigtas Lietuvos universitetas (nuo 1930 m. – VDU) tapo pagrindiniu šalies aukštojo mokslo centru.

Tarpukariu Lietuvos menininkai dalyvavo tarptautinėse parodose, o jų kūryba tapo žinoma Vakarų Europoje.

Įvedus privalomą pradinį mokslą, ženkliai išaugo mokinių skaičius ir beveik išnyko neraštingumas.

Lietuvos sportininkai dalyvavo tarptautinėse varžybose, o krepšininkai tapo Europos čempionais.

Nors iš pradžių vertintas skeptiškai, sportas tarpukariu Lietuvoje išpopuliarėjo, kūrėsi sporto organizacijos.

Sportas, kaip visuomeninė ir kultūrinė veikla, Lietuvoje pradėjo vystytis vėliau nei Vakarų Europoje. Iš pradžių skeptiškai vertintas, vėliau sportas tapo svarbia jaunimo ugdymo dalimi. Atsirado sporto organizacijos ir klubai, daugėjo sporto renginių. Kariuomenė, šauliai ir kitos organizacijos aktyviai prisidėjo prie sporto populiarinimo. Steponas Darius į Lietuvą atvežė naujas sporto šakas: krepšinį, futbolą, beisbolą, ledo ritulį ir boksą. Lietuvos sportininkai dalyvavo olimpinėse žaidynėse, Europos ir pasaulio čempionatuose. Didžiausią pasisekimą turėjo krepšininkai, 1937 m. ir 1939 m. laimėję Europos čempionatus.

Valstybė finansiškai rėmė gabius studentus, siųsdama juos mokytis į užsienio universitetus.

Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje švietimo sistema buvo silpnai išvystyta, tačiau netrukus imtasi aktyvių veiksmų. Buvo įvestas privalomas pradinis mokslas, sparčiai augo mokyklų, mokytojų ir mokinių skaičius. Baigus pradinę mokyklą, buvo galima mokytis progimnazijoje arba gimnazijoje. Gimnazijų absolventai buvo gerai paruošti ir galėjo studijuoti užsienio universitetuose. Neraštingumas buvo beveik panaikintas. 1922 m. Kaune įkurtas Lietuvos universitetas (vėliau – Vytauto Didžiojo universitetas) tapo svarbiausiu aukštojo mokslo centru. Jame dirbo žymūs mokslininkai, tokie kaip Mykolas Riomeris, Tadas Ivanauskas, Vincas Čepinskis, Levas Karsavinas. Valstybė skyrė stipendijas studentams, norintiems studijuoti užsienyje.

Nepriklausomoje Lietuvoje iškart pradėta kurti nacionalinė švietimo sistema, nors trūko išteklių.

Tarpukariu Lietuva padarė didelę kultūrinę pažangą, sumažindama atsilikimą nuo Vakarų Europos.

Tarpukario Lietuvoje, po carizmo priespaudos ir rusifikacijos, kultūra patyrė atgimimą. Filosofas V. Sezemanas pabrėžė aktyvaus dalyvavimo kultūroje svarbą, kuriant objektyvias vertybes. Kiekvieno europiečio statusas visuomenėje priklausė nuo jo profesinių savybių. Lietuvos kultūros ateitis buvo siejama su naujo tipo asmenybės ugdymu. Pagrindiniai laimėjimai apėmė neraštingumo mažinimą, meno, mokslo, literatūros ir teatro plėtrą, aukštųjų mokyklų įkūrimą, knygų leidybos augimą, modernios švietimo sistemos sukūrimą, dainų švenčių tradicijos atsiradimą, lietuvių kalbos įtvirtinimą valstybiniu lygiu ir sporto sąjūdžio vystymąsi.

Nepriklausomybės pradžioje dominavo senoji rašytojų karta, vėliau iškilo daug jaunų kūrėjų.

Tarpukario Lietuvoje buvo derinamos tautinės tradicijos ir modernizmo idėjos. Siekta atgaivinti kaimo paveldą ir liaudies meną, o modernios valstybės tapatybė buvo siejama su pagoniška kunigaikščių Lietuva. Visuomenė tikėjosi aiškaus ir pamokančio praeities vaizdinio, todėl lietuviškumo ieškota valstiečių kultūroje ir istorijoje. Formuoti istorinių asmenų kultai, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo kultas. Literatūroje reiškėsi tiek vyresnioji (Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė-Mickevičius), tiek jaunesnioji karta (Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis). Lietuviškas menas tapo žinomas užsienyje, menininkai (Petras Rimša, Juozas Zikaras, Vincas Grybas, Petras Kalpokas, Antanas Gudaitis, Adomas Varnas) dalyvavo tarptautinėse parodose. Sukurtas profesionalių teatrų, orkestrų ir muziejų tinklas, plėtėsi knygų ir periodikos leidyba. Kipras Petrauskas pelnė tarptautinį pripažinimą. Dainų ir šokių šventės ugdė tautiškumą. Kaunas tapo svarbiausiu kultūros centru.

Tarpukariu siekta atgaivinti liaudies meną ir sieti modernią valstybę su istorine praeitimi, ypač pagoniškąja.

Nors dominavo lenkų kultūra, Vilnius išliko daugiatautis, veikė tautinių bendruomenių kultūros centrai, ypač žydų.

1919 m. atkurtas Stepono Batoro universitetas Vilniuje tapo svarbiu Lenkijos mokslo centru.