Gaubtasėkliai augalai

Šioje temoje nagrinėjama gaubtasėklių augalų sandara, įskaitant šaknis, stiebą, lapus ir žiedus, bei jų funkcijos. Taip pat aptariamas gaubtasėklių dauginimosi procesas, apimantis apvaisinimą, sėklos ir vaisiaus susidarymą, bei sėklų pasklidimą. Sužinomi pagrindiniai skirtumai tarp plikasėklių ir gaubtasėklių.

Gaubtasėklių augalų sandara
Gaubtasėkliai, sudarantys apie 90% visų augalų rūšių, yra sudėtingiausios sandaros augalai, prisitaikę prie įvairių aplinkų. Pagrindiniai jų organai yra šaknys (tvirtai laiko augalą, siurbia vandenį ir mineralines medžiagas), stiebas (atraminė funkcija, medžiagų pernaša), lapai (fotosintezė, didelis paviršiaus plotas šviesos sugėrimui), ūglis (stiebas su lapais) ir žiedas (dauginimosi organas, kuriame subręsta sėklos). Gaubtasėklių apytakiniai audiniai yra gerai išvystyti, užtikrinantys greitą vandens pernašą. Kai kuriuos gaubtasėklius dengia vaškinis sluoksnis, mažinantis drėgmės praradimą.
Gaubtasėklių dauginimasis ir vystymasis
Gaubtasėkliai dauginasi lytiniu būdu, pražysdami bent kartą per savo gyvenimą. Žieduose subręsta vyriškosios ir moteriškosios lytinės ląstelės. Apvaisinimas vyksta, kai vyriškosios lytinės ląstelės (pvz., žiedadulkės), dažniausiai pernešamos vabzdžių ar vėjo, patenka ant kito žiedo moteriškosios dalies. Po apvaisinimo iš moteriškosios lytinės ląstelės vystosi sėkla, turinti gemalą ir maisto medžiagų atsargas. Iš kitų žiedo dalių susiformuoja vaisius, kuris saugo sėklas ir padeda joms pasklisti. Sėklai sudygus, išauga naujas augalas. Gaubtasėklių dauginimasis, pasitelkiant vabzdžius, yra efektyvesnis nei plikasėklių, kurių lytines ląsteles perneša tik vėjas.

Prisijungti

arba
Real 2
„X“ yra inovatyvi mokymosi platforma, kurios tikslas – teikti aukštos kokybės mokymo medžiagą įvairiausių klasių mokiniams. Patyrusių specialistų parengtas turinys skatina smalsumą, padeda išsamiau ir giliau suprasti mokomus dalykus bei sėkmingai pasiruošti akademiniams iššūkiams.
Atsisiųsk programėlę:
Susisiek su mumis: info@knowledgenestapp.com