XIX amžiuje Europoje vyko demografinis sprogimas – spartus gyventojų skaičiaus augimas. Tai lėmė geresnė mityba, higiena, medicinos pažanga ir sumažėjęs mirtingumas. Taip pat vyko intensyvi migracija: žmonės kėlėsi iš kaimų į miestus (urbanizacija), iš ekonomiškai silpnesnių šalių į stipresnes, bei į kitus žemynus, ypač į JAV. Europos šalims vykdant kolonializmą vyko ir imigracija iš kolonijų.

Industrinėje visuomenėje susiformavo kelios pagrindinės grupės. Buržuazija – tai praturtėję miestiečiai, sukaupę kapitalą. Aristokratija prisitaikė prie naujų sąlygų, perimdama buržuazinį gyvenimo būdą. Dvasininkijos įtaka mažėjo, didėjo tolerancija. Inteligentiją sudarė iš protinio darbo gyvenantys žmonės. Proletariatas – tai samdomieji darbininkai, gausiausias sluoksnis. Kaimo gyventojai taip pat skirstėsi į kapitalistus ir samdomuosius darbininkus.

Industrializacija paveikė ir šeimos gyvenimą. Šeimos mažėjo, tėvai pradėjo planuoti vaikų skaičių, daugiau dėmesio skirdami vaikams. Susiformavo mažoji šeima, kurią sudarė tėvai ir vaikai. Moterų padėtis buvo sudėtinga dėl ekonominės ir teisinės nelygybės, tačiau atsirado daugiau galimybių profesinei veiklai. Moterys kovojo už savo teises, siekdamos nuosavybės, balsavimo teisės ir lygių galimybių. XX a. pradžioje daugelyje šalių moterys gavo teisę studijuoti, turėti nuosavybę ir išsiskirti.

Pramonės perversmas iš esmės pakeitė agrarinę visuomenę, sukeldamas industrinės visuomenės formavimąsi. Industrinei visuomenei būdinga pramoninė gamyba, sudėtingas darbo pasidalijimas, masinė mechanizuota gamyba, mokslo ir technikos pažanga, spartus transporto ir komunikacijos priemonių vystymasis, didelis gyventojų mobilumas ir urbanizacija. Sumažėjo žemės ūkyje dirbančių žmonių skaičius, o miestai įgavo didesnę politinę, ekonominę ir kultūrinę svarbą.

Nepaisant ekonomikos augimo, išliko didelė socialinė atskirtis. Darbininkai buvo išnaudojami, dirbo ilgas valandas sunkiomis sąlygomis už mažą atlyginimą, įskaitant ir vaikus. Dėl to kilo darbininkų judėjimai, siekę pagerinti darbo sąlygas, trumpinti darbo laiką ir didinti atlyginimus. Jie organizavo streikus, demonstracijas ir rašė peticijas. Valstybė ėmėsi priemonių, įstatymais reguliuodama darbo sąlygas ir socialinę apsaugą.