Daugelis vandens gyvūnų, pavyzdžiui, sėslieji moliuskai, kai kurie vandens paukščiai ir banginiai, filtruoja vandenį, kad sugautų planktoną (smulkius organizmus, tokius kaip pirmuonys, vėžiagyviai ir dumbliai). Jie pumpuoja didelius vandens kiekius per specializuotus organus, panašius į tinklą ar rėtį. Planktonas patenka į virškinimo sistemą, o vanduo grąžinamas į aplinką. Pavyzdžiui, gėlųjų vandenų moliuskas bedantė, gyvendama dugne, pro sifonus siurbia ir šalina vandenį, o planktonas įstringa žiaunose.

Daugelis gyvūnų, mintančių kietu maistu, turi specializuotus burnos organus, skirtus graužti ar kramtyti. Pavyzdžiui, grambuoliai, žiogai ir skėriai lapus graužia kietais ir stipriais žandais. Stuburiniai gyvūnai naudoja dantis maistui sugriebti, o rykliai turi aštrius dantis grobiui plėšyti. Žinduolių dantys yra įvairių rūšių, pritaikyti skirtingoms funkcijoms. Sraigės ir šliužai turi radulę – raumeningą liežuvį su kietais danteliais, kuriuo trina minkštąsias augalų ir grybų dalis, o vandeninės sraigės nugrando dumblius.

Kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, vorai, kolibriai ir įvairūs vabzdžiai, maitinasi tik skystu maistu. Vorai suleidžia virškinimo sulčių į auką ir iščiulpia suskystėjusius audinius (išorinis virškinimas). Kolibriai siurbia nektarą ilgu ir plonu snapu. Vabzdžiai turi įvairius burnos organus, pritaikytus skysčių siurbimui: amarai siurbia augalų sultis, kraujasiurbiai vabzdžiai (pvz., uodai) siurbia kraują, drugiai – nektarą, o musės laižomuoju organu tirpdo maistą seilėmis.

Kai kurie gyvūnai, tokie kaip gyvatės, hidros ir medūzos, naudoja nuodus, kad apsvaigintų arba nugalabytų grobį, taip pat apsigintų. Gyvatės turi nuodų liaukas ir nuodinguosius dantis. Hidros ir medūzos turi dilgiąsias ląsteles su duriamaisiais įtaisais ir nuodais. Kai kurios medūzos, pavyzdžiui, kubomedūza Chironex fleckeri (jūrų širšė), yra labai nuodingos, veikiančios nervų sistemą ir širdį.