XIX amžiuje Lietuvoje gyveno įvairių tikėjimų žmonės. Žydai (litvakai) sudarė gausiausią kitatikių bendruomenę. Caro valdžia siekė integruoti žydus į visuomenę, panaikindama jų savivaldą – kahalus. Žydai negalėjo turėti žemės nuosavybės, todėl dauguma jų vertėsi prekyba, pinigų skolinimu ir smuklių laikymu, gyveno miestuose ir miesteliuose. Vilnius, vadinamas Lietuvos Jeruzale, buvo svarbus žydų kultūros ir dvasinio gyvenimo centras. Rusai sudarė naują miestų gyventojų sluoksnį, kurį sudarė caro valdininkai, kariškiai, dvarininkai ir stačiatikių dvasininkai.

XIX amžiuje Lietuvos miestų valdymas buvo pertvarkytas Rusijos valdžios, mažesniesiems miestams prarandant savivaldos teises. Vilnius ir Kaunas išlaikė Magdeburgo teise įtvirtintus teismus. Miestų gyventojų skaičius augo, tačiau miestai išliko nedideli. Didžiausiame mieste – Vilniuje – gyveno apie 60 tūkstančių žmonių. Miestuose daugiausia gyveno kitataučių, lietuviai sudarė mažumą. Miestiečiai skirstėsi į pirklius, amatininkus, smulkiuosius prekeivius, darbininkus ir mieste gyvenančius valstiečius. XIX amžiaus pradžioje formavosi inteligentija – šviesuomenė, kurią sudarė apšviesti dvarininkai, smulkieji bajorai, valdininkai, mokytojai, mokslininkai, gydytojai, menininkai ir dvasininkai.

XIX amžiuje Lietuva išliko agrarinė šalis, kurioje vyravo baudžiavinis ūkis. Nors Vakarų Europoje sparčiai vystėsi pramonė, Lietuvoje dominavo dvarų ūkis, orientuotas į javų ir linų auginimą bei eksportą. Dvarų ekonomikai svarbios buvo degtinės varyklos, alaus daryklos ir kitos įmonės. Baudžiauninkų darbas buvo neefektyvus dėl prievolių ir primityvių darbo įrankių. Kai kurie dvarininkai diegė naujoves, pavyzdžiui, augino bulves, kurios ilgainiui tapo svarbiu maisto šaltiniu, mažinusiu bado riziką.

XIX amžiuje bajorai išliko svarbiausiu Lietuvos visuomenės luomu, tačiau jų teisės buvo ribojamos Rusijos imperijos valdžios. Caro valdžia siekė susilpninti bajorų įtaką, reikalaudama bajorystės įrodymų, kurių daugelis neturėjo. Nepateikusieji dokumentų buvo prilyginami žemesniems luomams. Išlaikiusiųjų bajorystę teisės buvo apribotos, seimeliuose jie galėjo spręsti tik vietos savivaldos ir mokesčių klausimus. Nors dauguma bajorų demonstravo lojalumą carui, jie taip pat siekė ginti krašto interesus. Caro valdžia Lietuvoje dalijo dvarus rusų dvarininkams, siekdama sukurti lojalių asmenų atramą. Nepaisant to, kai kurie Lietuvos didikai išlaikė savo įtaką, o dalis rusų dvarininkų netgi tapo lietuvybės rėmėjais.

Valstiečiai buvo gausiausia Lietuvos visuomenės grupė XIX amžiuje, suskirstyta į baudžiauninkus, valstybinius valstiečius ir laisvuosius žmones. Baudžiauninkų padėtis buvo sunkiausia dėl didėjančių prievolių, pagalvės mokesčio ir rekrūtų prievolės, kuri reiškė ilgalaikę priverstinę karinę tarnybą Rusijos kariuomenėje. Dėl sunkios padėties kildavo valstiečių bruzdėjimų. Kai kurie dvarininkai bandė reformuoti baudžiavą, keisdami lažą piniginiais mokesčiais ar net panaikindami baudžiavą savo dvaruose, bet žemės valstiečiams nesuteikė. Baudžiava Lietuvoje buvo panaikinta 1861 metais, suteikiant valstiečiams asmeninę laisvę ir galimybę išsipirkti žemę palankesnėmis sąlygomis nei kitose Rusijos imperijos dalyse.