Žmonių gyvenimas viduramžiais

Šioje temoje aptariama viduramžių visuomenė ir kasdienis žmonių gyvenimas: moterų padėtis, santuoka, šeimos gyvenimas, būstas, higiena, mityba ir apranga. Sužinoma apie skirtumus tarp įvairių socialinių sluoksnių ir kaip gyvenimo sąlygos veikė žmonių sveikatą bei ilgaamžiškumą. Taip pat pamatoma, kaip Bažnyčia įtakojo to meto žmonių gyvenimą.

Apranga viduramžiais
Apranga atspindėjo luominę padėtį ir turtą. Įsakai nurodydavo, kaip rengtis. Valstiečiai dėvėjo šiurkščius pilkus, juodus ar rudus drabužius, avėjo klumpes. Didikai puošėsi brangiais drabužiais ir papuošalais, rinkosi sodrias spalvas (žalią, mėlyną, raudoną). Grožio idealas buvo švelnių bruožų mergina plonu kaklu ir ilgu liemeniu. Moterys siekė atrodyti aukštesnės, skusdavosi dalį plaukų, pešiojo antakius ir blakstienas. Bažnyčia smerkė madą, bet puošeivos nepaisė draudimų.
Būstas ir higiena viduramžiais
Valstiečiai ir vargingi miestiečiai gyveno skurdžiuose būstuose su ugniaviete viduryje ir anga dūmams išeiti stoge. Langai buvo maži, užkimšti šiaudais ar skudurais. Žmonės miegojo ant gultų ar šiaudų. Turtingesni žmonės turėjo medinius ar mūrinius namus su židiniais ar krosnimis ir stikliniais langais. Vaškinės žvakės buvo brangios. Nebuvo kanalizacijos, atmatos ir šiukšlės buvo pilamos į duobes ar gatves, teršdamos vandenį ir sukeldamos epidemijas. Žmonės retai prausėsi, kentėjo nuo parazitų ir odos ligų. Rankų plovimas prieš valgį ir pirtys paplito tik po kryžiaus žygių.
Mityba ir valgymo įpročiai viduramžiais
Vargingai gyvenantys žmonės valgė duoną, košę, daržoves, gėrė vandenį ir alų. Mėsa buvo reta, valgoma tik per šventes. Turtingieji valgė geresnį maistą, gėrė vyną, naudojo prieskonius (pipirus, cinamoną). Visi valgė iš bendro indo, dažniausiai rankomis, naudodami šaukštą ir peilį. Rankas plovė dubenyje arba valėsi į skvernus ar šunis. Ir turtingieji, ir vargšai patyrė badmečius dėl nederliaus ir prasto maisto išsaugojimo.
Moterų padėtis viduramžiais
Nors Bažnyčia moterį laikė silpnesne, krikščionybė, pasak istoriko Ž. Le Gofo, skatino pagarbą. Tomas Akvinietis Ievos sukūrimą iš Adomo šonkaulio aiškino kaip lygybės simbolį. Moterys galėjo užimti atsakingas pareigas (abatės, žemvaldės, net karalienės). Visų luomų moterys tekėjo jaunos (apie 15 metų). Kilmingos moterys mokėsi muzikos, poezijos, tvarkė dvarus, slaugė, rūpinosi vaikų ugdymu. Amatininkių ir pirklių žmonos padėjo vyrams, našlės perimdavo verslus. Kai kuriuose miestuose veikė moterų cechai. Valstietės dirbo ūkyje, prekiavo. Neturtingos moterys dirbo pribuvėjomis, žindyvėmis, auklėmis. Kai kurios rinkosi vienuolyną.
Santuoka ir šeima viduramžiais
Santuoka dažniausiai buvo dviejų šeimų turto sandoris, o vedybos iš meilės – retos. Baudžiauninkams reikėjo gauti ne tik tėvų, bet ir žemvaldžio leidimą. Pagrindinis šeimos tikslas – giminės pratęsimas. Dažni gimdymai ir didelis kūdikių bei vaikų mirtingumas (tik pusė išgyvendavo iki 5 metų) kėlė grėsmę. Daugelis moterų mirdavo gimdydamos dėl prastos medicinos ir higienos. Vaikystė buvo trumpa, vaikai anksti pradėdavo dirbti ir buvo laikomi suaugusiais nuo 12 metų. Vidutinė gyvenimo trukmė buvo apie 38 metus dėl karų, ligų ir bado, todėl seni žmonės buvo gerbiami.

Prisijungti

arba
Real 2
„X“ yra inovatyvi mokymosi platforma, kurios tikslas – teikti aukštos kokybės mokymo medžiagą įvairiausių klasių mokiniams. Patyrusių specialistų parengtas turinys skatina smalsumą, padeda išsamiau ir giliau suprasti mokomus dalykus bei sėkmingai pasiruošti akademiniams iššūkiams.
Atsisiųsk programėlę:
Susisiek su mumis: info@knowledgenestapp.com