Tautų kalėjimas XIX amžiuje

Šioje temoje nagrinėjama XIX amžiaus Rusijos imperija, jos visuomenės struktūra, absoliutinė monarchija ir baudžiava. Taip pat aptariamas Dekabristų sukilimas, caro Nikolajaus I valdymas, grobikiška užsienio politika, Kaukazo ir Vidurinės Azijos užkariavimas bei baudžiavos panaikinimas, kuris nepakeitė autokratinio valdymo. Galiausiai, apžvelgiama imperijos plėtra ir tautų rusinimo politika.

Absoliutizmas ir valdžios kontrolė
Rusijoje vyravo absoliutinė monarchija. Caras turėjo neribotą valdžią, o valdininkai vykdė jo įsakymus. Už nepaklusnumą grėsė griežtos bausmės. Kitokia nuomonė ar valdžios kritika buvo draudžiama. Stačiatikių bažnyčia buvo pavaldi carui, o kitatikiai buvo persekiojami.
Baudžiavos panaikinimas Rusijoje
Po pralaimėto Krymo karo tapo aišku, kad Rusija atsilieka nuo Vakarų Europos. Tai lėmė baudžiava ir caro kontrolė. Caras Aleksandras II 1861 m. paskelbė baudžiavos panaikinimo manifestą. Valstiečiai tapo nepriklausomi, bet žemę turėjo išsipirkti. Dauguma valstiečių neturėjo lėšų ir liko skurdūs, todėl kilo maištai. Caro valdžia liko neribota, gyventojai negavo politinių teisių. Tęsėsi kitų kraštų užkariavimai ir rusinimas.
Dekabristų sukilimas
Rusų karininkai, dalyvavę karuose prieš Napoleoną, pamatė Rusijos atsilikimą nuo Europos. Nusivylę caro nenoru reformuoti šalį, jie planavo perversmą, siekdami įvesti demokratines reformas, konstituciją ir panaikinti baudžiavą. 1825 m. gruodį, mirus carui Aleksandrui I, įvyko sukilimas, tačiau dėl nesuderintų veiksmų jis buvo numalšintas. Sukilėliai buvo pavadinti dekabristais (nuo rusiško žodžio „dekabrj“ – gruodis). Vadams buvo įvykdyta mirties bausmė, kiti ištremti į Sibirą.
Kaukazo ir Vidurinės Azijos užkariavimas
XIX amžiuje Rusija vykdė ekspansiją Kaukaze ir Užkaukazėje, prisidengdama Kaukazo krikščionių gynimu. Gruzija, Abchazija, rytinė Armėnija ir dalis Azerbaidžano buvo prijungtos prie imperijos. Kai kurios tautos, pavyzdžiui, čečėnai ir dagestaniečiai, ilgai priešinosi, tačiau po ilgų kovų jų pasipriešinimas buvo palaužtas. Vėliau prasidėjo Vidurinės Azijos tautų (kazachų, turkmėnų, uzbekų, tadžikų, kirgizų) užkariavimas. Čerkesų tauta, ilgiausiai besipriešinusi Rusijai, patyrė genocidą – buvo naudojama „išdegintos žemės“ taktika, žudomi civiliai, gyventojai verčiami bėgti.
Nikolajaus I valdymas
Nikolajus I buvo absoliutizmo šalininkas ir priešinosi bet kokioms reformoms. Jis slopino revoliucinius judėjimus kitose Europos šalyse. Rusijos inteligentija pasidalijo į „zapadnikus“ („vakarietičius“), kurie siejo Rusijos ateitį su Vakarais, ir tuos, kurie pasisakė už savitą Rusijos raidos kelią.
Rusijos imperijos užsienio politika
Rusijos imperija vykdė ekspansinę politiką, siekdama užgrobti naujas teritorijas. Užgrobtų miestų pavadinimai (Groznas, Vladivostokas, Vladikaukazas) atspindėjo šią politiką. Užkariautose teritorijose buvo vykdomas politinis, teisinis ir administracinis pertvarkymas, stačiatikybės ir rusiškos kultūros diegimas, kolonizacija, istorijos klastojimas ir nutautinimo programos.
Visuomenės sluoksniai ir baudžiava Rusijoje
XIX amžiaus viduryje Rusijos imperija buvo feodalinė valstybė. Visuomenę sudarė dvasininkai, amatininkai, prekybininkai, bajorai, pramonininkai ir baudžiauninkai (apie 80% gyventojų). Baudžiauninkai buvo visiškai priklausomi nuo dvarininkų, kurie galėjo juos parduoti, dovanoti ar pralošti. Baudžiauninkų vertė buvo labai žema, net lyginant su gyvūnais.

Prisijungti

arba
Real 2
„X“ yra inovatyvi mokymosi platforma, kurios tikslas – teikti aukštos kokybės mokymo medžiagą įvairiausių klasių mokiniams. Patyrusių specialistų parengtas turinys skatina smalsumą, padeda išsamiau ir giliau suprasti mokomus dalykus bei sėkmingai pasiruošti akademiniams iššūkiams.
Atsisiųsk programėlę:
Susisiek su mumis: info@knowledgenestapp.com