Oksidai yra cheminiai junginiai, sudaryti iš dviejų elementų, kurių vienas yra deguonis, turintis oksidacijos laipsnį -2. Bendra formulė yra \(R_xO_y\). Oksidai gaunami tiesiogiai reaguojant elementams su deguonimi (pvz., \(2Mg + O_2 \rightarrow 2MgO\)), deginant sudėtines medžiagas (pvz., \(CH_4 + 2O_2 \rightarrow CO_2 + 2H_2O\)), termiškai skaidant kai kurias druskas (pvz., \(MgCO_3 \rightarrow MgO + CO_2\)), bazes ar rūgštis (pvz., \(Cu(OH)_2 \rightarrow CuO + H_2O\)). Pagal chemines savybes oksidai skirstomi į rūgštinius, bazinius, amfoterinius ir neutralius.

Oksidai yra cheminiai junginiai, sudaryti iš dviejų elementų, kurių vienas yra deguonis, jo oksidacijos laipsnis yra \(-2\). Bendra oksidų formulė yra \(R_xO_y\). Beveik visi elementai sudaro oksidus. Standartinėmis sąlygomis oksidai gali būti dujiniai (pvz., \(CO_2\), \(SO_2\)), skysti (pvz., \(H_2O\)) arba kieti (pvz., \(CaO\), \(SiO_2\)).

Oksidai yra cheminiai junginiai, sudaryti iš dviejų elementų, iš kurių vienas yra deguonis (\(-2\) oksidacijos laipsnio). Jų bendroji formulė yra \(R_xO_y\). Oksidus gali sudaryti beveik visi elementai (išskyrus Po, At, He, Ne, Ar). Jie gali būti dujiniai (pvz., \(NO\), \(NO_2\), \(SO_2\)), skysti (pvz., \(H_2O\), \(Cl_2O_7\)) arba kieti (pvz., \(SiO_2\), \(CaO\), \(P_4O_{10}\)). Oksidus galima gauti keliais būdais: tiesiogiai reaguojant metalams ar nemetalams su deguonimi (pvz., \(2Mg + O_2 \rightarrow 2MgO\); \(S + O_2 \rightarrow SO_2\)), deginant sudėtines medžiagas (pvz., \(CH_4 + 2O_2 \rightarrow CO_2 + 2H_2O\)), termiškai skaidant druskas (pvz., \(MgCO_3 \rightarrow MgO + CO_2\)), dehidratuojant bazes ir rūgštis (pvz., \(2Cr(OH)_3 \rightarrow Cr_2O_3 + 3H_2O\); \(H_2SO_4 \rightarrow SO_3 + H_2O\)), termiškai skaidant didžiausio oksidacijos laipsnio oksidus ir oksiduojant mažiausio oksidacijos laipsnio oksidus(pvz., \(4CrO_3 \rightarrow 2Cr_2O_3 + 3O_2\); \(2CO + O_2 \rightarrow 2CO_2\)), reaguojant lakiam oksido druską su nelakiu oksidu (pvz., \(Na_2CO_3 + SiO_2 \rightarrow Na_2SiO_3 + CO_2\)) ir reaguojant stiprioms oksiduojančioms rūgštims su metalais ar nemetalais (pvz., \(2H_2SO_4 + C \rightarrow 2SO_2 + CO_2 + 2H_2O\)). Pastaba: \(2H_3PO_4(aq) \rightarrow P_4O_{10}(k) + 3H_2O(s)\) reakcijoje, pradinė medžiaga turėtų būti \(H_3PO_4\), o produktas \(P_2O_5\) dažnai rašomas \(P_4O_{10}\).

Pagal chemines savybes, oksidai skirstomi į keturias pagrindines grupes: rūgštinius, bazinius, amfoterinius ir neutralius. Rūgštinius oksidus sudaro nemetalų oksidai ir didžiausio oksidacijos laipsnio metalų oksidai. Daugelis rūgštinių oksidų reaguoja su vandeniu, sudarydami rūgštis, todėl jie vadinami rūgščių anhidridais.

Pagal chemines savybes oksidai skirstomi į keturias pagrindines grupes: rūgštinius, bazinius, amfoterinius ir neutralius. Rūgštinius oksidus paprastai sudaro nemetalai (pvz., \(SO_2\), \(CO_2\), \(P_4O_{10}\)) arba metalai aukšto oksidacijos laipsnio (pvz., \(CrO_3\), \(Mn_2O_7\)). Daugelis rūgštinių oksidų reaguoja su vandeniu sudarydami atitinkamas rūgštis, todėl jie dar vadinami rūgščių anhidridais.

Oksidai gaunami keliais pagrindiniais būdais. Dažniausi yra tiesioginė elementų (metalų ir nemetalų) reakcija su deguonimi, sudėtingų medžiagų (pvz., organinių junginių, sulfidų) deginimas, tam tikrų druskų (pvz., karbonatų, nitratų) kaitinimas (terminis skaidymas), taip pat bazių ir rūgščių dehidratacija (vandens atskėlimas).

Rūgštinius oksidus paprastai sudaro nemetalai (pvz., \(CO_2\), \(SO_2\), \(SO_3\), \(P_4O_{10}\)) arba metalai, turintys aukštą oksidacijos laipsnį (pvz., \(CrO_3\), \(Mn_2O_7\)). Svarbi jų savybė yra gebėjimas reaguoti su vandeniu, sudarant atitinkamas rūgštis (pvz., \(SO_3(d) + H_2O(s) \rightarrow H_2SO_4(aq)\)). Dėl šios savybės jie dar vadinami rūgščių anhidridais.