LDK kultūra formavosi veikiama dviejų pagrindinių įtakų: pagonybės ir krikščionybės (katalikybės ir stačiatikybės). Pagonybės laikais raštas buvo retas, o mokyklos egzistavo tik stačiatikių žemėse. Priėmus krikštą, plito raštas, kūrėsi parapinės ir katedrų mokyklos, o architektūroje įsigalėjo gotika.

LDK romanikos stiliaus pastatų nėra išlikę. Stačiatikiškose žemėse vyravo bizantinis stilius. Seniausias gotikinis mūras – Vilniaus katedros rūsio grindys. Mūro statyba (daugiausia pilys) plito XIV a. I pusėje. Po krikšto plito Vakarų Europos meno stiliai, ypač gotika. Gotikiniai dailės ir skulptūros kūriniai dažniausiai puošė bažnyčias. LDK gotika įgavo savitų bruožų, maišėsi su bizantine architektūra ir menu. LDK sienos – ryčiausia gotikos stiliaus riba Europoje.

Po Lietuvos krikšto katalikybė šalyje įsitvirtino palaipsniui. Naujasis tikėjimas, atėjęs iš Lenkijos, iš pradžių sunkiai skynėsi kelią dėl kalbos barjero, kryžiuočių karų įtakos ir jau įsitvirtinusios stačiatikybės rytinėse LDK žemėse. Valdovai rėmė katalikybės plėtrą, steigė bažnyčias, tačiau krikščionybė greičiausiai plito miestuose, o kaimo vietovėse susidūrė su didesniu pasipriešinimu ir ilgai derinosi su pagoniškais papročiais. XV amžiuje Katalikų bažnyčia sustiprėjo, kūrėsi parapijos, daugėjo lietuvių kilmės dvasininkų.

Lietuviškosios raštijos terminas LDK apibrėžia valstybės, o ne kalbos ribas. Pirmieji LDK raštijos paminklai buvo užrašyti įvairiomis kalbomis: lotynų, vokiečių ir rusėnų. Pagoniškoje LDK vyravo žodinė kultūra. Rašto kultūra įsitvirtino tik priėmus krikštą. Raštai buvo kuriami Bažnyčios, valdžios aparato, miestų raštinių ir teismų reikmėms. Svarbiausia raštininkų ir vertėjų susibūrimo vieta buvo didžiojo kunigaikščio raštinė. Lietuvių kalba liko šnekamoji, o raštuose dažniausiai naudota rusėnų kalba.

Lietuvos metraščiai ir LDK Metrika yra du skirtingi LDK istorijos šaltinių tipai. Lietuvos metraščiai yra pasakojamojo pobūdžio tekstai, kuriuose aprašoma LDK istorija, dažnai įpinant legendų ir mitų (pvz., legenda apie Geležinį Vilką). LDK Metrika – tai oficialių dokumentų (privilegijų, teismo bylų, sutarčių ir kt.) rinkinys, saugomas didžiojo kunigaikščio raštinėje.

LDK gyveno ne tik krikščionys, bet ir kitų religijų atstovai: žydai (judaizmas), karaimai (karaizmas) ir totoriai (islamas). Šios mažumos atsirado XIV a. pabaigoje, dažniausiai pakviestos Vytauto Didžiojo. Jos turėjo savivaldos teises, galėjo laisvai išpažinti savo religiją, turėjo savo maldos namus ir išlaikė savo tapatybę.

Pagoniškoje LDK mokyklų nebuvo, išskyrus religinio mokymo įstaigas prie stačiatikių vienuolynų. Krikščionybės priėmimas paskatino švietimo plėtrą. Prie bažnyčių, vienuolynų, didikų dvarų ir parapijose pradėtos steigti mokyklos. Pirmoji Vilniaus katedros mokykla paminėta 1397 m. Šios mokyklos rengė dvasininkus, o didikų vaikai mokėsi namų mokyklose. Po krikšto lietuviai pradėjo studijuoti Europos universitetuose, daugiausia Krokuvoje ir Prahoje, kur buvo įsteigta lietuvių kolegija.

Geografinė LDK padėtis tarp katalikiškos Vakarų ir stačiatikiškos Rytų Europos lėmė kultūrinę sąveiką. Iš Bizantijos per stačiatikybę plito kultūra: mūro cerkvės, vienuolynai, freskos, knygos. Daugelis Gediminaičių kunigaikščių, valdžiusių rytines LDK žemes, perėmė stačiatikių tikėjimą, slavų kalbą ir papročius. LDK patekę rytai slavai (rusėnai) kultūriškai skyrėsi nuo kitų rytų slavų (rusų).

XVI amžiuje LDK gyveno apie 2,5 milijono žmonių, priklausančių įvairioms tautinėms ir religinėms grupėms. Lietuviai sudarė trečdalį, rytų slavai (rusėnai) – pusę gyventojų. Miestuose gyveno vokiečių, o vėliau atsirado ir čigonų. Nors didžiausią įtaką turėjo katalikai lietuviai bajorai, LDK išlaikė tolerancijos tradiciją, kurioje taikiai sugyveno skirtingų tautybių ir religijų žmonės. LDK tapo tautų maišymosi vieta, kur baltiškoji bajorija slavėjo, o rusėniškoji – lietuvėjo.