Adomas Mickevičius, žymus romantizmo poetas, gimė XIX a. pirmoje pusėje, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje, dabar esančioje Baltarusijoje. Jo kilmė ir kūryba yra glaudžiai susijusios su lietuvių, lenkų ir baltarusių kultūromis. Nors jis rašė lenkų kalba, Mickevičius save laikė LDK piliečiu ir Lietuvą vadino savo tėvyne. Jo tėvas buvo kilęs iš lietuviškos giminės. Poetas nesitapatino su viena tauta, bet pabrėžė savo LDK kilmę ir siekė laisvės idealų visai Europai.

Pagrindinė Adomo Mickevičiaus kūrybos tema – Tėvynė Lietuva. Jo poemos „Gražina“, „Živilė“, „Konradas Valenrodas“, „Vėlinės“ ir „Ponas Tadas“ yra persmelktos meilės gimtajam kraštui. „Ponas Tadas“, parašytas Paryžiuje (1832–1834 m.), atspindi žlungančios Abiejų Tautų Respublikos bajorų gyvenimą ir politines viltis. Mickevičiaus kūryba stiprino tautinę savimonę, žadino istorinę atmintį ir pilietiškumą, telkė žmones kovai už laisvę.

Svarbiausi Adomo Mickevičiaus gyvenimo įvykiai chronologine tvarka atskleidžia jo kelią nuo gimimo iki mirties, įskaitant studijas, kūrybą, tremtį ir asmeninį gyvenimą.

Adomas Mickevičius atvyko studijuoti į Vilniaus universitetą būdamas šešiolikos metų. Miesto architektūra, ypač barokiniai rūmai ir gotikiniai pastatai, jį sužavėjo ir įkvėpė kūrybai. Po studijų dirbo mokytoju Kaune, bet ilgėjosi Vilniaus ir grįžo. Dėl dalyvavimo slaptoje Filomatų draugijoje buvo ištremtas iš Lietuvos 1824 m. Nors ir paliko Vilnių visam laikui, jis visada jį prisiminė ir skyrė jam savo kūrinius.