Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo 1795 m., didžioji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dalis atiteko Rusijos imperijai. Nors 1807 m. Tilžės taika sukūrė Napoleono kontroliuojamą Varšuvos kunigaikštystę iš dalies LDK ir Lenkijos žemių, ilgainiui Rusijos valdžia stiprėjo. Buvo panaikintas Lietuvos Statutas (1840 m.), uždarytas Vilniaus universitetas (1832 m.), o teritorija suskirstyta į gubernijas – administracinius vienetus. Caro valdžia vykdė politiką, menkinančią bajorų luomo įtaką ir siekiančią integruoti kraštą į imperiją, vykdė aneksiją.

1861 metais Rusijos imperijoje, įskaitant Lietuvą, buvo panaikinta baudžiava. Ši reforma suteikė valstiečiams asmens laisvę ir teisę į žemę, nors išpirkos sąlygos dažnai buvo sunkios. Lietuvoje baudžiavos panaikinimo sąlygos valstiečiams buvo šiek tiek palankesnės nei pačioje Rusijoje. Caro valdžia tikėjosi taip patraukti lietuvių valstiečius į savo pusę ir sumažinti lenkų bajorijos, kuri valdė dvarus (palivarkus) ir rėmėsi baudžiauninkų darbu, įtaką.

XIX amžiuje Lietuvoje vyko sudėtingi kultūriniai procesai. Viena vertus, vyko lenkėjimas – dalies lietuvių bajorijos ir miestiečių perėjimas prie lenkų kalbos ir kultūros. Kita vertus, Rusijos valdžia vykdė rusifikaciją – priverstinį rusų kalbos ir kultūros diegimą, ypač sustiprėjusį po sukilimų. „Lenkų pradų naikinimo“ programa buvo specifinė rusifikacijos dalis, nukreipta prieš lenkų įtaką. Tačiau šie spaudimai, kartu su švietėjų veikla, skatino ir lietuvių tautinį atgimimą. Pirmieji lietuvybės puoselėtojai, tokie kaip Simonas Daukantas (parašęs pirmąją Lietuvos istoriją lietuviškai 1822 m.) ir Motiejus Valančius (organizavęs blaivybės brolijas ir slaptą lietuvišką švietimą), kartu su kitais inteligentais, dėjo pamatus moderniai lietuvių tautai. Adomas Mickevičius, nors rašė lenkiškai, savo paskaitose aukštai vertino lietuvių kalbos senumą ir tautos gyvybingumą, jos išlikimą aiškino geografine padėtimi, karingumu, tradicijomis ir kalbos unikalumu.

Norint suprasti XIX amžiaus Lietuvos istoriją, svarbu žinoti pagrindines sąvokas. Aneksija reiškia teritorijos prijungimą prie kitos valstybės. Gubernija buvo pagrindinis administracinis vienetas Rusijos imperijoje. Rekrutas – asmuo, paimtas į privalomąją, dažnai labai ilgą, karo tarnybą. Palivarkas žymėjo dvarų ūkį, besiremiantį baudžiauninkų darbu. Kapituliacija reiškė kariuomenės ar miesto pasidavimą. Kultūrinė autonomija – tai teisė tautinei mažumai savarankiškai tvarkyti savo kultūros, švietimo ir kalbos reikalus, kurios Lietuva neturėjo. Inteligentija buvo išsilavinęs visuomenės sluoksnis, o blaivybės brolijos – visuomeninės organizacijos, kovojusios su girtavimu.

XIX amžiuje Lietuvoje vyko du reikšmingi sukilimai prieš Rusijos imperijos valdžią: 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. Šiuos sukilimus organizavo tiek bajorija, tiek kiti visuomenės sluoksniai, siekdami atkurti buvusią valstybę ar iškovoti daugiau teisių. Vilniaus universitete veikė slaptos studentų draugijos (pvz., filomatai ir filaretai), kurios prisidėjo prie pasipriešinimo idėjų sklaidos. 1863–1864 m. sukilimą rengė „baltųjų“ ir „raudonųjų“ politinės grupuotės, turėjusios skirtingus tikslus ir veikimo būdus. Sukilimai buvo žiauriai numalšinti, kartais pasibaigiantys kapituliacija, o po jų sekė represijos ir rusifikacijos politikos stiprėjimas.