Renesanso menininkai, įgiję išskirtinę padėtį visuomenėje, sekė antikos meno pavyzdžiais ir naudojosi mokslo atradimais, pavyzdžiui, perspektyvos dėsniu tapyboje. Jie vaizdavo ne tik religines temas, bet ir realų gyvenimą, kūrė portretus, tyrinėjo žmogaus kūną. Mikelandželas Buonarotis, sukūrė Dovydo skulptūrą, freskas Siksto koplyčioje ir Šv. Petro bazilikos Romoje architektūrą.

Humanizmas, kaip pasaulėžiūra, iškėlė žmogų kaip didžiausią vertybę (lot. humanus – žmogiškas). Humanistai tikėjo, kad žmogus yra atsakingas už savo gyvenimą, o visuomeninė padėtis priklauso nuo gebėjimų. Jie tyrinėjo antikos paveldą, kūrė mokyklas ir skatino universitetų plėtrą.

Leonardas da Vinčis – italų tapytojas, skulptorius, mokslininkas, architektas, inžinierius ir išradėjas – tapo Renesanso žmogaus idealu. Jis tyrinėjo žmogaus anatomiją, projektavo orlaivius ir kūrė garsius paveikslus, tokius kaip „Mona Liza“ ir „Paskutinė vakarienė“.

Renesanso mokslininkai, siekdami pažinti pasaulį, atliko eksperimentus. Mikalojus Kopernikas teigė, kad Visatos centras yra Saulė. Džordanas Brunas išplėtojo šią teoriją, teigdamas, kad Visata yra bekraštė. Galilėjas Galilėjus patobulino teleskopą ir patvirtino Koperniko teoriją, nors buvo priverstas viešai jos atsisakyti. Yra sakoma, kad atsisakęs savo pažiūrų, jis sumurmėjo: „Ir vis dėl to ji sukasi“.

XV a. pradžioje prasidėjęs Renesansas (Atgimimas) buvo didelių permainų laikotarpis, kurio metu Europos intelektualai atgaivino antikinės kultūros tradicijas ir ėmė domėtis juos supnančiu pasauliu. Renesanso centras buvo Florencija, Šiaurės Italijoje, o šis judėjimas paveikė visą Europą.