Dirbtinė atranka

Šioje temoje nagrinėjama dirbtinė atranka – procesas, kai žmonės atrenka ir veisia organizmus su norimais požymiais, taip išvesdami naujas veisles. Aptariama, kaip dirbtinė atranka skiriasi nuo natūralios atrankos, ir pateikiami įvairių augalų bei gyvūnų veislių, sukurtų šiuo būdu, pavyzdžiai. Taip pat paliečiamos diskusijos apie dirbtinės atrankos etinius aspektus.

Dirbtinės atrankos apibrėžimas
Dirbtinė atranka – tai procesas, kai žmonės kryptingai atrenka ir veisia organizmus, turinčius norimų savybių. Šis terminas pirmą kartą buvo panaudotas Č. R. Darvino 1859 m. Dirbtinės atrankos rezultatas – veislė, t.y., vienos rūšies organizmų grupė, turinti vienodus, žmogui naudingus paveldimus požymius. Pavyzdžiui, įvairios triušių veislės (Amerikos raudonieji, Naujosios Zelandijos baltieji, nykštukiniai avinai) kilo iš laukinių triušių, o skirtingos kultūrinių kopūstų veislės (žiediniai, brokoliniai, ropiniai, kininiai, gūžiniai baltieji) – iš laukinių kopūstų.
Dirbtinės atrankos neigiamos pasekmės
Kai kurios dirbtinės atrankos būdu išvestos veislės gali turėti savybių, dėl kurių joms būtų sunku išgyventi gamtoje be žmogaus pagalbos. Pavyzdžiui, pieninių veislių karvės duoda daug pieno, todėl jas būtina reguliariai melžti. Be to, dėl artimos giminystės veisimo, kai kurie gyvūnai gali turėti sveikatos problemų, tokių kaip sąnarių ar širdies ligos. Plokščiasnukių šunų veislės (mopsai, pekinai, anglų ir prancūzų buldogai) dažnai serga viršutinių kvėpavimo takų ligomis.
Dirbtinės atrankos pavyzdžiai: braškės
Sodininkystėje, norint išvesti braškių veislę, kuri derėtų didelėmis, skaniomis uogomis ir būtų atspari ligoms, galima sukryžminti gausiai derančias, bet neatsparias ligoms braškes su mažiau derlingomis, bet ligoms atspariomis braškėmis. Tai yra dirbtinės atrankos pavyzdys, kai siekiama sujungti skirtingų individų naudingas savybes.
Dirbtinės atrankos pavyzdžiai: javai
Žemdirbystėje dirbtinė atranka taikyta išvedant miežių ir kviečių veisles. Atrinkus šalčiui, ligoms atsparesnius augalus, brandinančius didesnius grūdus ir užaugančius iki tam tikro aukščio, buvo išvestos veislės, užtikrinančios gausesnį ir lengviau nuimamą derlių. Šiandien dirbtinė atranka apima ir genetinę modifikaciją.
Dirbtinės atrankos pavyzdžiai: šunys
Manoma, kad naminiai šunys kilo iš Eurazijos vilkų, prijaukintų prieš 27–40 tūkst. metų. Atrinkus ir suporavus individus, turinčius specifinių savybių (pvz., klusnumą, greitį, stiprumą), buvo išvesta apie 400 šunų veislių. Pavyzdžiui, kinkomieji šunys (samojedai) yra stiprūs ir ištvermingi, skalikai pasižymi gera orientacija, uosle ir balsu, o aviganiai seka kitų gyvūnų judesius.
Dirbtinės ir gamtinės atrankos palyginimas
Gamtinė atranka yra natūralus procesas, kurio metu išlieka ir dauginasi geriausiai prie aplinkos prisitaikę organizmai. Dirbtinė atranka, priešingai, yra valdoma žmogaus, kuris atrenka organizmus ne pagal jų prisitaikymą prie aplinkos, o pagal norimas savybes. Šios savybės dažnai yra naudingos žmogui, bet nebūtinai naudingos pačiam organizmui.
Lietuvių skalikas
Lietuvių skalikas – tai Lietuvoje išvesta šunų veislė. Yra žinoma, kad 1556 m. Lietuvos ir Lenkijos didikai medžiojo su lietuvių skalikais. Tai yra ištvermingi, energingi šunys su gera uosle, draugiški ir lengvai dresuojami. Patinų ūgis siekia iki 60 cm, patelių – iki 55 cm. Kailis juodas su tamsiu įrūdžiu.
Sfinksai
1966 m. Kanadoje naminė katė atsivedė pliką katytę. Ši katytė buvo veisiama, ir jos palikuonys taip pat buvo beplaukiai. Taip, atsitiktinai pakitus paveldimajai informacijai, buvo išvesta beplaukių kačių veislė – sfinksai. Sfinksai tinka alergiškiems žmonėms.
Žemaitukai
Žemaitukai – lietuviška arklių veislė.

Prisijungti

arba
Real 2
„X“ yra inovatyvi mokymosi platforma, kurios tikslas – teikti aukštos kokybės mokymo medžiagą įvairiausių klasių mokiniams. Patyrusių specialistų parengtas turinys skatina smalsumą, padeda išsamiau ir giliau suprasti mokomus dalykus bei sėkmingai pasiruošti akademiniams iššūkiams.
Atsisiųsk programėlę:
Susisiek su mumis: info@knowledgenestapp.com