SQL log

  Novelėse daug dėmesio skiriama laikui: jis yra nuolat einantis – grįžtant į praeitį, dabarties laikas nesustoja ir neišnyksta, jis tęsiasi ir užkloja praeitį bei įsiterpia į ją. Kaimo žmogaus ir civilizacijos susidūrimo moralinius nuostolius atskleidžia vertybių kaita, laiko opozicija.
  J. Apučio novelės galima vadinti lyrinėmis. Svarbiausi lyrizmo bruožai – pasirinkta išpažinties struktūra, pasakojimas pirmuoju asmeniu, pasakojimo subjektyvumas, emocionalumas ir pakilumas, vaizdinga kalba. Be to, žmogaus vidinio pasaulio vaizdavimas, žmogaus ir aplinkos susidūrimas perkelti į moralinių ir estetinių vertybių plotmę, kurią atskleisti padeda lyrinio pasakojimo struktūra, autoriaus pozicija.
  
  J. Aputis – vienas svarbiausių sovietmečio lietuvių rašytojų, ezopinės kalbos atstovų. Ezopinė kalba – ypatingas kalbėjimas potekstėmis ir užuominomis, užmaskuotas minčių reiškimo būdas, alegorinis kalbėjimas. Ezopinę kalbą rašytojai vartojo siekdami apeiti sovietinę cenzūrą. Rašytojas surado būdą prabilti tuo metu uždrausta pokario tema: pokario įvykius pateikia iš vaiko suvokimo perspektyvos, šitaip nieko neįvardydamas, viską palikdamas užuominų pavidalu.
  
  ### J. Apučio novelių pristatymas
  
  Novelės „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ siužetas: seno šuns atsikratymas (apie tai J. Biliūno „Brisiaus galas“, J. Savickio „Ad astra“) ir veikėjų reakcija. Paprašytas Marazyno, pienininkas ateina pasididžiuodamas, demonstratyviai nešdamasis šautuvą, „rankos mostu sustabdo iš paskos sėlinančius vaikus“. Nušovęs kalaitę pienininkas išeina, vaikai žavėdamiesi duoda kelią. Autoriui (irgi personažui), stebinčiam šį įvykį, svarbiausia, kaipgi reaguos senasis Vinculis. Šis drebančiomis blauzdomis kalba „dirbtinai pastiprintu“, „suvaidinto pasitikėjimo“ kupinu balsu. Paskutinę pastraipą sudaro retoriniai klausimai: „Kodėl taip dažnai tuos, kurie savo vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę <...>?“ Novelė skliausteliuose pavadinta „Trumpa paskaita apie kūrybos procesą“: skaitytojas yra dažnai atitraukiamas nuo veiksmo glaustais, trumpais pasakotojo komentarais, detaliais realistinių sovietinių situacijų apibūdinimais. Skaitytojui tarsi siunčiama žinutė: novelės prasmė yra užkoduota, už ezopinio siužeto slypi XX a. vidurio ir pabaigos istorija – šiuolaikinis kaimas praranda moralines vertybes.
  
  Novelės „Autorius ieško išeities“ siužetas: du traktorininkai ir darbininkas užsipuola studentą, nes šis, jų manymu, yra kitoks: nevalgo lašinių ir nesidomi merginomis. Abu traktorininkai vaizduojami ironiškai, netgi sarkastiškai: vienas „labai stambus, jo susigarankštijęs sprandas labai trumpas“, kitas – „mažutukas, net neįdomu, kokių mėlynų akių, tikra panelė“, o darbininkas savo malonumui sveikindamasis spaudžia vaiko ranką – jie demonstruoja agresyvią fizinę jėgą. Jų egzekucijos siloso duobėje auka – aukštas baltakaklis vaikis. Porą kursų baigęs studentas bando neleisti tyčiotis iš baltakaklio. Šiame susidūrime akivaizdi prievartos ir smurto pergalė, studentui lieka vienintelis ginklas: „<...> užrakinti, geležimi apkaustyti amžiną neapykantą...“ Netikėta novelės pabaiga: „Autorius stačiai nerado kitos išeities: ką daryti, nuogomis rankomis susidūrus su geležimi kaustyta niekšybe? Autorius palaiko studento galvojimą, tačiau tos minties jis būtinai neperša, kiekvienam valia pasirinkti savo sprendimą.“ Pasakotojas nedalyvauja veiksme, empatiškai vertina įvykius, novelės pabaigoje autorius atvirai save tapatina su pasakotoju ir priartėja prie studento mąstysenos – nedvejojant pasirenkamos principinės nuostatos ginti žmoniškumą.
  ' (Size = 4000)], CommandType='Text', CommandTimeout='30']
  SET IMPLICIT_TRANSACTIONS OFF;
  SET NOCOUNT ON;
  UPDATE [ScannerPages] SET [Active] = @p0, [Deleted] = @p1, [Position] = @p2, [ScannerId] = @p3, [StorageMediaName] = @p4, [StorageMediaUrl] = @p5, [Text] = @p6
  OUTPUT 1
  WHERE [Id] = @p7;