Dinozaurai buvo įspūdingi ropliai, dominavę Žemėje milijonus metų mezozojaus eroje. Jie buvo labai įvairūs – nuo milžiniškų žolėdžių, tokių kaip brachiozauras, iki nuožmių plėšrūnų, tokių kaip tiranozauras. Tiranozauras, dar vadinamas T-Rex, buvo vienas didžiausių ir pavojingiausių mėsėdžių dinozaurų, turėjęs stiprius žandikaulius ir aštrius dantis. Tačiau, nepaisant jų galybės, dinozaurai išmirė maždaug prieš 65 milijonus metų.

Evoliucija – tai nuolatinis ir laipsniškas organizmų kitimas per ilgus laikotarpius, trunkantis milijonus metų. Šis procesas lemia rūšių įvairovę ir jų prisitaikymą prie besikeičiančios aplinkos. Pagrindinis evoliucijos variklis yra gamtinė atranka, kai išlieka ir dauginasi tie individai, kurie turi naudingų savybių, leidžiančių jiems geriau išgyventi ir susilaukti palikuonių. Genetiniai pokyčiai, vadinami mutacijomis, taip pat prisideda prie evoliucijos.

Fosilijos yra suakmenėjusios senovinių organizmų liekanos, randamos uolienose, gintare ar kitose medžiagose. Jos yra tarsi laiko kapsulės, suteikiančios mums vertingos informacijos apie praeities gyvybę, jos įvairovę ir evoliuciją. Fosilijos gali būti ne tik kaulai ar kriauklės, bet ir pėdsakai, lizdai, kiaušiniai ar net išmatos. Jos leidžia mokslininkams tyrinėti išnykusias rūšis, nustatyti jų amžių ir rekonstruoti praeities aplinką.

Sodai – tai ne tik gražios vietos, bet ir sudėtingos ekosistemos, kuriose gyvena įvairūs augalai ir gyvūnai. Ši biologinė įvairovė yra būtina norint palaikyti sveiką ir subalansuotą aplinką. Augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai sąveikauja tarpusavyje, sudarydami mitybos grandines ir tinklus. Sodo ekosistema taip pat priklauso nuo negyvosios gamtos veiksnių, tokių kaip saulės šviesa, vanduo, dirvožemis ir temperatūra. Žmonės gali daryti didelę įtaką sodo ekosistemai, tiek teigiamą, tiek neigiamą.

Daugelis gyvūnų rūšių susiduria su nepalankiomis sąlygomis, tokiomis kaip šaltis, maisto trūkumas ar sausra. Norėdami išgyventi, jie naudoja dvi pagrindines strategijas: migraciją ir žiemojimą. Migracija – tai reguliarus gyvūnų persikėlimas iš vienos vietovės į kitą, dažnai dideliais atstumais. Žiemojimas – tai gyvūnų būsena, kuriai būdingas sulėtėjęs metabolizmas, sumažėjusi kūno temperatūra ir aktyvumas.

Organizmai, norėdami išgyventi, turi prisitaikyti prie savo aplinkos sąlygų. Šie prisitaikymai gali būti įvairūs: fiziniai (pvz., baltojo lokio kailio spalva), elgesio (pvz., kurmio gyvenimo būdas po žeme) ar fiziologiniai (pvz., kupranugario gebėjimas kaupti riebalus). Prisitaikymai leidžia organizmams efektyviau medžioti, apsisaugoti nuo plėšrūnų, reguliuoti kūno temperatūrą ar ištverti nepalankias sąlygas.

Mūsų planeta Žemė susiformavo prieš maždaug 4,5 milijardo metų iš didžiulio kosminių dulkių ir dujų debesies. Gravitacijos jėga traukė šias daleles kartu, formuodama vis didesnį ir tankesnį kūną. Iš pradžių Žemė buvo labai karšta ir visiškai išsilydžiusi. Vėliau, per milijonus metų, ji palaipsniui vėso, formuodamasi pluta, mantija ir branduolys. Ugnikalnių išsiveržimai ir kiti geologiniai procesai suformavo Žemės atmosferą, o kondensuojantis vandens garams atsirado vandenynai.

Žmonės, kaip ir visos kitos gyvosios būtybės, yra evoliucijos rezultatas. Mūsų evoliucijos istorija prasidėjo prieš milijonus metų Afrikoje, kur gyveno mūsų bendri protėviai su žmogbeždžionėmis. Per ilgą laiką mūsų protėviai išsivystė įvairių prisitaikymų, tokių kaip vaikščiojimas dviem kojomis, didesnės smegenys ir gebėjimas naudotis įrankiais. Šie pokyčiai leido jiems išgyventi ir klestėti besikeičiančioje aplinkoje.