Žvaigždžių padėtis danguje nustatoma naudojant pusiaujinę koordinačių sistemą, kuri sukasi kartu su dangumi. Dangaus pusiaujas – apskritimas, kurio plokštuma statmena dangaus ašiai. Deklinacija (δ) – tai šviesulio kampinis atstumas nuo dangaus pusiaujo (analogiška geografinei platumai). Į šiaurę nuo dangaus pusiaujo deklinacija teigiama, į pietus – neigiama. Rektascensija (α) – tai kampas tarp dviejų apskritimų: vieno, išvesto per dangaus polius ir šviesulį, ir kito, išvesto per dangaus polius ir pavasario lygiadienio tašką (analogiška geografinei ilgumai). Rektascensija matuojama nuo pavasario lygiadienio taško prieš laikrodžio rodyklę ir dažnai reiškiama laiko matais. Žinant žvaigždės deklinaciją, galima nustatyti jos matomumo ribas. Niekada nenusileidžiančių žvaigždžių sritis randama iš 90° atimant stebėtojo geografinę platumą.

Ekliptika – tai regimasis Saulės kelias dangaus sfera per metus. Saulė, judėdama ekliptika, du kartus kerta dangaus pusiaują lygiadienių taškuose: kovo 21 d. (pavasario lygiadienis) ir rugsėjo 23 d. (rudens lygiadienis). Ekliptika eina per 12 Zodiako žvaigždynų, sudarančių Zodiako juostą: Žuvys, Avinas, Tauras, Dvyniai, Vėžys, Liūtas, Mergelė, Svarstyklės, Skorpionas, Šaulys, Ožiaragis, Vandenis. Kiekviename žvaigždyne Saulė būna apie mėnesį. Pavasario lygiadienio taškas yra Žuvų žvaigždyne.

Žvaigždėlapiai – tai brėžiniai, padedantys orientuotis danguje ir vaizduojantys žvaigždynų išsidėstymą. Norint pažymėti žvaigždes, reikia žinoti jų koordinates. Sukamasis žvaigždėlapis vaizduoja visą dangaus pusrutulį ir leidžia nustatyti matomą dangaus skliauto dalį konkrečiu laiku. Jį sudaro žvaigždėlapis ir skritulys su išpjova, žyminčia horizonto liniją. Šiuo metu spausdintus žvaigždėlapius keičia virtualūs.

Žvaigždynai – tai dangaus sritys su sąlygiškai pažymėtomis ribomis, primenančios į begalybę nutįsusius kūgius. Žmonės, stebėdami žvaigždėtą dangų, įžvelgė įvairius objektų kontūrus ir taip suformavo 88 žinomus žvaigždynus. Žvaigždynų ieškome jungdami ryškiausias žvaigždes, kad susidarytų figūra. Žvaigždės žymimos graikiškomis raidėmis (α – ryškiausia, β – mažesnio šviesio ir t.t.), tačiau jos dažniausiai nėra fiziškai susijusios, o tik vizualiai projektuojasi į tą pačią dangaus sritį. Daugelis žvaigždynų turi senovinius pavadinimus, pavyzdžiui, Persėjas, Andromeda. Kai kurie turi lietuviškus atitikmenis, pavyzdžiui, Didžioji Meška – Didieji Grįžulo Ratai.

Šiaurės pusrutulyje plika akimi galima matyti apie 3000 žvaigždžių. Ryškiausi žvaigždynai: Didieji Grįžulo Ratai, Vežėjas, Slibinas, Dvyniai ir kiti. Žvaigždynų judėjimas priklauso nuo geografinės platumos. Dauguma žvaigždynų teka ir leidžiasi, o Šiaurinėje dangaus pusėje esantys žvaigždynai sukasi apie Šiaurinę žvaigždę (Mažųjų Grįžulo Ratų α). Šiaurinė žvaigždė randama pagal Didžiuosius Grįžulo Ratus ir yra netoli Žemės sukimosi ašies, todėl jos padėtis beveik nekinta. Žvaigždžių lankų centras vadinamas dangaus šiaurės poliumi. Tiesė, jungianti dangaus šiaurės ir pietų polius, yra dangaus ašis. Arčiau Šiaurinės žvaigždės esantys žvaigždynai nenusileidžia, o tolimesni – pasirodo trumpam arba nepateka.