Astrofizika – tai astronomijos šaka, kuri tiria fizikinius reiškinius ir cheminius procesus, vykstančius kosmose. Ji apima įvairius objektus, pradedant Saulės sistemos kūnais, tokiomis kaip planetos ir jų palydovai, baigiant žvaigždėmis, tarpžvaigždine medžiaga ir galaktikomis. Astrofizika taip pat apima kosmologiją – mokslo šaką, nagrinėjančią Visatos prigimtį, sandarą, kilmę ir raidą. Astrofizika glaudžiai siejasi su kitomis astronomijos šakomis, nes remiasi astrometrijos teikiamais duomenimis apie dangaus kūnų padėtį ir judėjimą, o dangaus mechanikos rezultatais naudojasi, aiškindamasi gravitacijos įtaką kosminių objektų dinamikai.

Astrometrija – viena iš pagrindinių astronomijos šakų, kurios pagrindinis tikslas – nustatyti dangaus kūnų padėtį erdvėje ir jų judėjimą. Ji apima regimosios ir tikrosios dangaus kūnų padėties nustatymą, taip pat dangaus sferos pokyčių bei Žemės sukimosi tyrimus. Astrometrija taip pat nustato astronomines konstantas, kurios yra būtinos kitiems astronomijos skaičiavimams.

Astrometrijoje ilgą laiką pagrindinis įrankis buvo žvaigždėto dangaus nuotrauka, kuri buvo tiriama laboratorijose naudojant mikrodensitometrus. Šiuolaikinėje astrometrijoje naudojami kompiuteriai, optiniai ir radiointerferometrai, modernūs dvimačiai spinduliuotės imtuvai (CCD), kurie sukuria elektroninius objektų atvaizdus. Šie atvaizdai yra informatyvesni už fotografinius.

Astronomija – vienas iš labiausiai kintančių gamtos mokslų. Ne visos gautos žinios yra patikimi faktai. Kai kurios iš jų – tik mokslinės prielaidos.

Astronomija – mokslas, tiriantis dangaus kūnų ir jų sistemų kilmę, sandarą, judėjimą ir evoliuciją. Tai vienas seniausių gamtos mokslų, kurio žinios jau prieš tūkstančius metų buvo taikomos orientavimuisi erdvėje ir laiko matavimui. Šiandien astronomija padeda pažinti ir įvaldyti kosminę erdvę, siekti naujų laimėjimų kosmonautikoje ir nagrinėti kosminių kūnų įtaką Žemei. Astronomijos žinios taip pat naudojamos tiksliam laikui ir geografinėms koordinatėms nustatyti (kosmonautikoje, aviacijoje, jūreivystėje ir kt.).

Astronomija glaudžiai siejasi su matematika, fizika, chemija, biologija, geografija, geologija ir kosmonautika. Astrofizikos rezultatai svarbūs chemijai, nes tarpžvaigždinėje medžiagoje, žvaigždėse, planetose ir kometose randama daug molekulių bei radikalų, kurie gali padėti paaiškinti gyvybės atsiradimą. Astronomija tiria medžiagas, kurios kosmose yra tokių būsenų, kokių neįmanoma pasiekti Žemėje (pvz., labai žemos temperatūros molekuliniuose debesyse, itin aukštos temperatūros supernovų sprogimų metu, superdidelis tankis neutroninėse žvaigždėse ir supervakuumas tarpžvaigždinėje erdvėje). Astronomijos, geologijos, geofizikos, geodezijos, geografijos ir geochemijos mokslų pagrindu atsirado planetologija – astrofizikos šaka, tirianti planetų ir palydovų sandarą, evoliuciją, kilmę, fizikines bei chemines savybes.

Astronomija, kaip ir daugelis šiuolaikinių mokslų, nėra izoliuota sritis. Ji glaudžiai sąveikauja su kitais gamtos mokslais, tokiais kaip matematika, fizika, chemija, biologija, geografija, geologija, o pastaruoju metu – ir kosmonautika. Pavyzdžiui, astrofizikos atradimai apie sudėtingas organines molekules ir radikalus tarpžvaigždinėje erdvėje yra labai svarbūs chemijos ir biologijos mokslams, kurie bando atsakyti į klausimą, kaip atsirado gyvybė. Be to, astronomija suteikia unikalią galimybę tirti medžiagų būsenas, kurių neįmanoma atkurti Žemės laboratorijose. Tai apima tokius ekstremalius reiškinius kaip supernovų sprogimai ar neįtikėtinai didelis neutroninių žvaigždžių tankis. Sparčiai besivystanti kosmonautika taip pat neatsiejama nuo astronomijos, nes kosminių aparatų skrydžiai remiasi dangaus mechanikos skaičiavimais. Planetologija, atsiradusi astronomijos ir kitų Žemės mokslų pagrindu, yra puikus tarpdisciplininio bendradarbiavimo pavyzdys. Ši nauja mokslo šaka tiria planetų ir jų palydovų fizines bei chemines savybes. Galiausiai, astronomija naudoja įvairias elektromagnetines bangas – nuo radijo bangų iki gama spindulių – informacijai apie tolimus kosminius objektus gauti.

Astronomija – senovinis gamtos mokslas, nagrinėjantis dangaus kūnų (žvaigždžių, planetų, kometų, asteroidų ir kt.) bei jų sistemų kilmę, sandarą, judėjimą ir evoliuciją. Šis mokslas ne tik padeda pažinti neaprėpiamą kosminę erdvę, bet ir yra būtinas siekiant laimėjimų kosmonautikoje. Be to, astronomija nagrinėja ir kosminių kūnų įtaką Žemei, pavyzdžiui, potvynius ir atoslūgius, kuriuos sukelia Mėnulio trauka. Astronomijos žinios taip pat yra labai svarbios nustatant tikslų laiką ir geografines koordinates.

Dangaus mechanika – tai astronomijos šaka, kuri nagrinėja dangaus kūnų judėjimą, veikiamą gravitacijos jėgų. Ji remiasi Niutono visuotinės traukos dėsniu ir Keplerio dėsniais, aprašančiais planetų judėjimą aplink Saulę. Dangaus mechanika neapsiriboja vien tik natūralių dangaus kūnų, tokių kaip planetos, kometos ar asteroidai, judėjimo tyrimais, bet taip pat nagrinėja ir dirbtinių Žemės palydovų bei erdvėlaivių judėjimą.

Astronomijoje daug informacijos gaunama tiriant elektromagnetines bangas: regimąją šviesą, ultravioletinę, infraraudonąją ir rentgeno spinduliuotę. Spinduliuotė skirstoma į artimąją, kurią gerai praleidžia Žemės atmosfera, ir tolimąją, kurios Žemės atmosfera nepraleidžia. Tolimoji spinduliuotė aptinkama kosminiais teleskopais.

Plėtojantis astronomijos mokslui, susiformavo trys pagrindinės šakos: astrometrija, dangaus mechanika ir astrofizika. Astrometrija tiria regimąją ir tikrąją dangaus kūnų padėtį, jos kitimą dangaus sferoje, Žemės sukimąsi apie ašį ir tikslina astronomines konstantas. Dangaus mechanika nagrinėja gravitacijos jėgų veikiamų dangaus kūnų, dirbtinių Žemės palydovų ir erdvėlaivių judėjimą. Astrofizika analizuoja fizikinius ir cheminius vyksmus Saulės sistemos kūnuose, žvaigždėse ir tarpžvaigždinėje medžiagoje, įskaitant visatos prigimtį, sandarą, kilmę ir raidą (kosmologija).