Žemėlapis, pavadinimu „Europa po Pirmojo pasaulinio karo. 1918-1923 metai“, vaizduoja Europą po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, atspindėdamas teritorinius pokyčius, atsiradusius dėl karo ir Versalio taikos sutarties. Matomos 1923 m. ir 1914 m. valstybių sienos, karą laimėjusios ir pralaimėjusios valstybės, naujai įkurtos valstybės, Antantės nubrėžta laikina Lenkijos rytinė siena (Kerzono linija), Tautų Sąjungos kontroliuojamos teritorijos, konfliktų teritorijos ir tautinės mažumos.

Nors Paryžiaus taikos konferencijos dalyviai deklaravo tautų apsisprendimo teisę, jie nepripažino Rusijos imperijos subyrėjimo ir nepakvietė naujų Baltijos valstybių. Nepaisant to, Lietuvos delegacija, vadovaujama Augustino Voldemaro, atvyko į Paryžių siekdama oficialaus nepriklausomybės pripažinimo ir ekonominės paramos. Nors visiško pripažinimo iš karto pasiekti nepavyko, delegacija prisidėjo prie Lietuvos vardo garsinimo ir gavo paskolą iš JAV.

Pirmasis pasaulinis karas, pasibaigęs 1918 m., buvo iki tol kruviniausias konfliktas žmonijos istorijoje. 1919 m. 27 šalių atstovai susirinko Paryžiaus taikos konferencijoje Versalyje, Prancūzijoje, siekdami sudaryti taikos sutartis su pralaimėjusiomis šalimis ir nustatyti naują Europos tvarką po Vokietijos, Rusijos, Austrijos-Vengrijos ir Osmanų imperijų žlugimo. Svarbiausius sprendimus priėmė 'Didysis Trejetas': JAV prezidentas Vudras Vilsonas, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Deividas Loidas Džordžas ir Prancūzijos ministras pirmininkas Žoržas Klemanso. Pagrindinis konferencijos tikslas buvo užkirsti kelią karams ateityje, bet siūlomi sprendimai skyrėsi. Vilsonas siekė įkurti tarptautinę organizaciją ir palaikė tautų apsisprendimo teisę, o Prancūzija siekė visiškai palaužti Vokietiją.

Paryžiaus taikos konferencijos sprendimai paveikė milijonus europiečių, sukurdami Versalio sistemą. Tačiau šie sprendimai neišsprendė visų prieštaravimų, o tik juos atidėjo. Rytuose kilo Sovietų Rusijos grėsmė, Vokietija buvo nepatenkinta griežtomis sąlygomis, o Rytų Europoje ir Balkanuose kilo konfliktai dėl tautinių mažumų. Istorikai konferencijos sprendimus vertina nevienareikšmiškai – vieni juose įžvelgia Antrojo pasaulinio karo priežastis, kiti teigia, kad geresnių sprendimų tuo metu nebuvo įmanoma priimti.

Siekdamos išvengti karų ateityje, valstybės 1919 m. įkūrė Tautų Sąjungą – tarptautinę organizaciją, skirtą užtikrinti taiką ir saugumą, remiantis visų valstybių ir tautų lygiateisiškumu. Pagrindinė būstinė buvo Ženevoje. Tautų Sąjungos statutas numatė ginklavimosi mažinimą, kolektyvinį saugumą, nesutarimų sprendimą Tarptautiniame teisme ir sankcijas už įsipareigojimų pažeidimus.

Po ilgų derybų buvo parengta Versalio taikos sutartis. Vokietija, pripažinta vienintele karo kaltininke, prarado 13% teritorijos, kolonijas, jos kariuomenė buvo smarkiai apribota, uždrausta turėti modernią ginkluotę ir įžengti į Reino zoną. Vokietija taip pat turėjo sumokėti didžiules reparacijas. Nors sąlygos buvo griežtos, Vokietija nebuvo visiškai sužlugdyta, o reparacijų mokėjimas vėliau buvo sušvelnintas.