XVIII a. pabaigoje Prancūzijoje dominavo absoliutinė monarchija, kurioje karaliaus Liudviko XIV įpėdinių, pavyzdžiui Liudviko XV, neribota valdžia ir didžiulės išlaidos rūmams, bei karams, sukėlė valstybės įsiskolinimą. Visuomenė buvo griežtai suskirstyta į tris luomus: privilegijuotus dvasininkus ir bajorus, kurie valdė žemes ir nemokėjo mokesčių, ir trečiąjį luomą, apimantį visus likusius gyventojus (apie 98% visos populiacijos), kurie mokėjo visus mokesčius, bet neturėjo jokių politinių teisių. Ši nelygybė, kartu su finansine krize, skatino visuomenės nepasitenkinimą ir Švietimo epochos idėjų, apie laisvę ir lygybę, plitimą.

1791 m. Steigiamasis Susirinkimas priėmė konstituciją, kuri Prancūziją pavertė konstitucine monarchija. Remiantis Šarlio Lui Monteskjė valdžių padalijimo principu, valdžia buvo suskirstyta į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė Įstatymų leidžiamajam susirinkimui, renkamam piliečių (tik turtingų vyrų, mokančių mokesčius). Vykdomoji valdžia buvo pavesta karaliui ir jo skiriamiems ministrams, o teisminė valdžia – renkamiems teisėjams. Nors konstitucija žengė žingsnį demokratijos link, ji vis dar apribojo rinkimų teisę, nesuteikdama jos moterims ir neturtingiems vyrams.

1789 m. įvyko keletas svarbių įvykių, žyminčių Prancūzijos revoliucijos pradžią. Karalius Liudvikas XVI, siekdamas spręsti finansinę krizę, sušaukė Generalinius luomus – pirmą kartą per beveik 175 metus. Trečiojo luomo deputatai, nepatenkinti balsavimo sistema, pasiskelbė Nacionaliniu Susirinkimu, teigdami, kad atstovauja visai tautai, o vėliau teniso salėje prisiekė nesiskirstyti, kol nebus parengta konstitucija. Paryžiaus gyventojai, baimindamiesi karaliaus sąmokslo, užėmė Bastilijos tvirtovę – karališkosios valdžios simbolį. Šis įvykis, įvykęs 1789 m. liepos 14 d., laikomas revoliucijos pradžia. Po Bastilijos šturmo visoje Prancūzijoje kilo valstiečių sukilimai, vadinami „Didžiąja baime“, kurių metu buvo deginamos pilys ir naikinami feodaliniai dokumentai.

Prancūzijos revoliuciją lėmė kelios pagrindinės priežastys. Pirma, absoliutinė monarchija, kurioje karaliaus valdžia buvo neribota ir jis nesugebėjo efektyviai spręsti valstybės problemų. Antra, ekonominė krizė, kurią sukėlė didžiulės valstybės skolos, neatsakingas išlaidavimas, nesėkmingi karai ir blogas derlius. Trečia, luominė nelygybė, kur privilegijuoti luomai (dvasininkai ir bajorai) buvo atleisti nuo mokesčių, o trečiasis luomas buvo išnaudojamas. Galiausiai, Švietimo idėjų įtaka, skatinusi laisvės, lygybės ir tautos suvereniteto siekį.

1789 m. rugpjūčio mėnesį Steigiamasis Susirinkimas paskelbė Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją, kuri tapo vienu svarbiausių revoliucijos dokumentų. Deklaracija įtvirtino pamatines žmogaus teises ir laisves, įskaitant laisvę, lygybę, nuosavybę, tautos suverenitetą ir žodžio, spaudos bei sąžinės laisvę. Deklaracijoje teigiama, kad žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, o laisvė apibrėžiama kaip galimybė daryti viską, kas nekenkia kitam. Ji taip pat panaikino luomų skirtumus, teigdama, kad visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymą. Nuosavybė buvo paskelbta šventa ir neliečiama, o valdžios šaltiniu – tauta. Deklaracijos šūkis – „Laisvė, lygybė, brolybė“.