Planetos nenukrinta į Saulę, o Mėnulis – į Žemę dėl savo judėjimo tam tikru greičiu. Jų judėjimo trajektorija yra nulemta pradinio greičio ir gravitacinės sąveikos. Norint įveikti Žemės trauką, reikalingi tam tikri kosminiai greičiai. Pirmasis kosminis greitis leidžia kūnui tapti Žemės palydovu, skriejančiu aplink ją. Antrasis kosminis greitis leidžia kūnui visiškai atsiplėšti nuo Žemės ir tapti Saulės sistemos kūnu. Trečiasis kosminis greitis yra būtinas norint įveikti Saulės trauką ir palikti Saulės sistemą.

Visuotinė trauka, arba gravitacija, yra fundamentali jėga, veikianti visus kūnus Visatoje. Ji priklauso nuo kūnų masių ir atstumo tarp jų. Sunkis yra Žemės traukos jėgos atmaina, veikianti visus kūnus Žemėje. Dėl sunkio visi kūnai krinta žemyn laisvojo kritimo pagreičiu (\(g \approx 9,8 \text{ m/s}^2\)). Sunkis apskaičiuojamas pagal formulę \(Fs = mg\), kur \(m\) – kūno masė, o \(g\) – laisvojo kritimo pagreitis. Sunkį galima išmatuoti dinamometru. Astronomai, įskaitant lietuvį astrofiziką Kazimierą Černį, tiria visuotinės traukos poveikį dangaus kūnams, pvz., asteroidams. Dėl visuotinės traukos planetos skrieja aplink Saulę, o palydovai – aplink planetas. Izaokas Niutonas suvienijo Žemės traukos ir planetų judėjimo dėsnius.