Baroko kultūra klestėjo ne tik Vilniaus universitete, bet ir didikų rūmuose, kur veikė mokyklos, bibliotekos, spaustuvės. Didikai rėmė meną ir mokslą. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iniciatyva buvo sukurtas pirmasis tikslus LDK žemėlapis (autorius – Tomas Makovskis). 1636 m. pastatyta pirmoji Lietuvoje opera – „Elenos pagrobimas“. Bendrai, Baroko epocha (XVII a. – XVIII a. I pusė) buvo ryškus LDK kultūros laikotarpis.

XVIII a. pradžioje LDK švietimas ir mokslas ėmė atsilikti nuo Vakarų Europos. Jėzuitų kontroliuojamoje sistemoje daugiausia dėmesio skirta humanitariniams dalykams. Pijorų mokyklose mokyta fizikos, matematikos, geografijos, istorijos. XVIII a. II pusėje, plintant Apšvietos idėjoms, prasidėjo kultūros pokyčiai. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, įkurta Edukacinė komisija – pirmoji švietimo ministerija Europoje.

Baroko epocha Lietuvoje prasidėjo katalikų bažnyčios atsinaujinimu ir katalikybės pergale prieš protestantizmą. Baroko architektūra tapo ryškiausia meno šaka, pasižyminti puošnumu, skulptūrų, freskų ir paveikslų gausa. Pirmosios barokinės bažnyčios pastatytos Nesvyžiuje ir Vilniuje (Šv. Kazimiero bažnyčia). Po XVII a. vidurio karų iškilo Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (statytojas Mykolas Kazimieras Pacas). Išsivystė Vilniaus baroko mokykla, kurios žymiausias atstovas – Jonas Kristupas Glaubicas (Šv. Jonų bažnyčios fasadas, Bazilijonų vienuolyno vartai). Barokas paveikė ne tik architektūrą, bet ir skulptūrą, tapybą, baldus, indus, rūbus ir knygas.

Edukacinės komisijos tikslas buvo suteikti mokymosi galimybes visiems luomams, ugdyti pilietiškumą ir tautiškumą, diegiant lenkiškas idėjas. Komisija skatino lenkų kalbos vartojimą vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, lietuvių kalba liko tik pradinėse mokyklose. Sukurta nauja švietimo sistema, įvesti gamtos ir tikslieji mokslai, išleista naujų vadovėlių, įsteigta mokyklų, atsirado pirmosios pasaulietinės mokytojų seminarijos. Centralizuotam mokyklų tinklui vadovavo Krokuvos ir Vilniaus universitetai. Pastarasis pertvarkytas ir pavadintas LDK vyriausiąja mokykla.

XVIII a. II pusėje baroką pakeitė iš Prancūzijos atkeliavęs klasicizmas – paprastas, ramus, bet didingas. Žymiausi klasicizmo atstovai: architektas Laurynas Gucevičius (Vilniaus katedra, rotušė), dailininkas Pranciškus Smuglevičius. XVIII a. viduryje Lietuva atsigavo po karų, didėjo prekių paklausa, skatinusi dvarininkus pertvarkyti ūkį: steigti palivarkų, tręšti ir melioruoti laukus, plėsti ariamosios žemės plotus, kurti dvarų pramonę, naudoti samdomąjį darbą. Antanas Tyzenhauzas dvaruose steigė manufaktūrų, siuntė jaunuolius mokytis į užsienį, įkūrė mokyklų, pirmąjį LDK botanikos sodą. Kai kurie dvarininkai suteikė valstiečiams laisvę (Paulavos respublika). Tačiau, nepaisant pažangos, LDK išliko agrarine šalimi.

Vilniaus universitetas buvo svarbiausias baroko kultūros židinys, kuriame jėzuitai skleidė savo idėjas. XVII a. universitete išaugo žymių mokslininkų karta: Martynas Smigleckis (logika), Žygimantas Liauksminas (iškalbos menas ir muzika), Motiejus Kazimieras Sarbievijus (lotynų kalba rašęs poetas). Kiti žymūs veikėjai: Albertas Kojalavičius-Vijūkas (Lietuvos istorija), Kazimieras Semenavičius (artilerijos menas).