XIX amžiuje, plintant tautinio išsivadavimo idėjoms, Osmanų imperijoje kilo neramumai. Graikai, kurie pateko į Osmanų valdžią dar 1453 m., jautė diskriminaciją. Nors 1821 m. prasidėjęs sukilimas buvo apsunkintas vidinių nesutarimų, Europos valstybių įsikišimas nulėmė, kad 1830 m. Londono konferencijoje Graikija buvo pripažinta nepriklausoma valstybe. Tačiau ne visos graikų gyvenamos žemės iš karto tapo jos dalimi, pavyzdžiui, Kreta liko Osmanų imperijos sudėtyje iki pat 1898 m.

Po 1848–1849 m. revoliucijos bangos, Austrijos imperija susidūrė su rimta iširimo grėsme dėl įvairių tautinių neramumų. Imperatorius Pranciškus Juozapas I ėmėsi derybų su vengrų tautiniu judėjimu. Galiausiai, 1867 m. buvo pasiekta sutartis, kuri visiškai pertvarkė Austrijos imperiją – ji tapo dualistine Austrijos-Vengrijos valstybe.

Rusijos imperija vykdė aktyvią rusifikacijos politiką, kuri reiškė prievartinį rusų kalbos ir kultūros diegimą užimtose teritorijose. Lietuviai, kaip ir rytų slavai (ukrainiečiai bei baltarusiai), patyrė stiprų asimiliacijos spaudimą. Ukrainiečiai ir baltarusiai netgi buvo laikomi didžiosios rusų tautos dalimi. Lenkijoje, po įvykusių sukilimų, buvo panaikinta autonomija ir smarkiai apribota lenkų kalbos vartosena. Pabaltijo gubernijose (Estijoje, Latvijoje) ir Suomijoje rusifikacija pradėta vykdyti XIX a. pabaigoje. Pagrindinis šios politikos tikslas čia buvo ne asimiliacija, o gyventojų lojalumo užtikrinimas.

XIX amžiuje žydų tauta, nors ir neturėdama savo tautinės valstybės, išlaikė labai stiprią kultūrinę tapatybę. Tačiau dėl kultūrinio uždarumo, ekonominės konkurencijos ir gajų religinių prietarų, žydai susidūrė su antisemitizmu – priešiškumu ir diskriminacija. Rusijos imperijoje žydų padėtis buvo ypač sunki, nes jie buvo kaltinami ekonominiu kitų gyventojų išnaudojimu ir religiniu „fanatizmu“. Net ir Prancūzijoje, kurioje atrodė, kad žydai yra asimiliavęsi, kilo didelį atgarsį sukėlusi Dreifuso byla. Jos metu žydų kilmės kapitonas Alfredas Dreifusas buvo melagingai apkaltintas šnipinėjimu. Ši byla atskleidė, kad net ir asimiliacija negarantuoja apsaugos nuo antisemitizmo. Romai, kurie gyvena daugelio valstybių teritorijose, taip pat susidūrė su neigiamomis išankstinėmis nuostatomis. Nors XIX a. romai dar nekėlė tautinio išsivadavimo tikslų, situacija ėmė keistis XX–XXI a. sandūroje. Vienas iš svarbiausių įvykių – 2001 m. paskelbta Romų tautos deklaracija.