Atgavus nepriklausomybę, atsirado palankios sąlygos kūrybinei ir mokslinei veiklai. Buvo atkurtas kultūros paveldas, restauruotos bažnyčios. Švietimo sistema buvo reformuota, remiantis tautiškumo, demokratiškumo ir humaniškumo principais. 1992 m. Konstitucija įtvirtino privalomą mokymąsi iki 16 metų, o mokymas valstybinėse mokyklose tapo nemokamas. Mokyklose pradėta dėstyti tikyba, įvestas dorinis, pilietinis ir ekonominis ugdymas. Išaugo aukštųjų mokyklų skaičius, įtvirtintos bakalauro, magistro ir doktorantūros studijų pakopos. Atsirado naujų disciplinų, tokių kaip antropologija, sociologija, teologija. Aukštosios mokyklos įgijo autonomiją, pradėjo veikti kolegijos.

XX a. paskutiniame dešimtmetyje išryškėjo įvairios problemos: didelė dalis visuomenės tikėjosi greito gyvenimo pagerėjimo, tačiau realybė neatitiko lūkesčių. Atsirado didelė turtinė nelygybė, mažėjo pasitikėjimas valdžios institucijomis. Tačiau nuo 1994 m. BVP pradėjo augti, ekonomika buvo modernizuota ir orientuota į Vakarus. Lietuva pasirinko vakarietišką raidos kelią, sukūrė demokratiją ir rinkos ekonomiką. Buvo privatizuota didžioji dalis valstybinio turto, sustiprėjo bankų sistema, išaugo užsienio investicijos. Lietuva įžengė į XXI a. kaip laisva, demokratiškai valdoma šalis.

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuva perėjo nuo planinės prie rinkos ekonomikos. 1991 m. pradėta kainų ir darbo užmokesčio liberalizacija, restitucija (sovietmečiu atimtos nuosavybės grąžinimas) ir privatizacija (valstybės turto perdavimas privatiems savininkams). Valstybės turtas buvo parduodamas už investicinius čekius. Dėl proceso neskaidrumo ir korupcijos dalis turto atiteko buvusiai nomenklatūrai ir nusikalstamoms grupuotėms. Hiperinfliacija (1992 m. – 1163%) kilo dėl silpnos sienų kontrolės ir rublių spausdinimo. Siekiant stabilizuoti ekonomiką, buvo įvesti laikinieji pinigai – talonai, o 1993 m. – nacionalinė valiuta – litas. 1995 m. finansų sistema patyrė sukrėtimą dėl bankų ir finansinių piramidžių žlugimo. Išaugusios naftos, dujų ir kitų išteklių kainos, Rusijai liberalizavus ekonomiką, apsunkino pereinamąjį laikotarpį. Išaugo šešėlinė ekonomika.

Sovietų Sąjungai žlugus, Lietuva pradėjo valstybingumo atkūrimo ir įtvirtinimo etapą. 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimta nauja Lietuvos Respublikos Konstitucija, pagrįsta demokratijos ir parlamentarizmo principais. Politinėje arenoje konkuravo dvi pagrindinės jėgos: LDDP (vėliau susijungusi su socialdemokratais), vadovaujama Algirdo Brazausko, ir Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai), vadovaujama Vytauto Landsbergio. Svarbiausi užsienio politikos pasiekimai apėmė taikos sutarčių su kaimyninėmis valstybėmis sudarymą ir sutartį su Rusija dėl kariuomenės išvedimo. 1993 m. iš Lietuvos pasitraukė paskutiniai sovietų kariai, tais pačiais metais Lietuvoje lankėsi popiežius Jonas Paulius II. 1994 m. Lietuva ir Lenkija pasirašė draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį.

Sovietinė okupacija suskaldė Lietuvos visuomenę: dalis gyventojų patyrė represijas, kiti tarnavo okupaciniam režimui, o dar kiti prisitaikė. Nepriėmus desovietizacijos įstatymo, buvusi sovietinė nomenklatūra išsaugojo savo įtaką. Dalis visuomenės išlaikė homo sovieticus mąstyseną – priklausomybę nuo valstybės, iniciatyvos stoką. Kartu plito vartotojiškumas ir pinigų kultas. Išaugo nusikalstamumas.