Stuburinių gyvūnų ypatumai

Šioje temoje nagrinėjama stuburinių gyvūnų įvairovė, klasifikacija, pagrindinės savybės ir evoliucija. Aptariami žuvų, varliagyvių, roplių, paukščių ir žinduolių prisitaikymai prie gyvenimo būdo, taip pat bendros gyvūnų evoliucijos tendencijos. Bus išnagrinėta, kaip gyvūnai evoliucionavo nuo primityvesnių formų iki sudėtingesnių organizmų.

Chordinių skirstymas
Chordiniai gyvūnai skirstomi į dvi pagrindines grupes: bestuburius chordinius, kuriems chorda išlieka visą gyvenimą, ir stuburinius, kuriems gemalo stadijoje esančią chordą vėliau pakeičia stuburas.
Endotermijos (šiltakraujiškumo) reikšmė
Endotermija (šiltakraujiškumas) yra paukščiams ir žinduoliams būdingas gebėjimas palaikyti pastovią, aukštą kūno temperatūrą nepriklausomai nuo aplinkos.
Evoliucijos tendencija: audinių specializacija
Viena iš svarbiausių gyvūnų evoliucijos krypčių yra audinių diferenciacija – ląstelių specializacija ir jungimasis į skirtingus audinius, atliekančius specifines funkcijas.
Evoliucijos tendencija: cefalizacija (galvos susidarymas)
Cefalizacija yra svarbi evoliucinė tendencija, reiškianti nervų sistemos ir pagrindinių jutimo organų koncentraciją gyvūno kūno priekinėje dalyje, formuojant galvą.
Evoliucijos tendencija: judėjimo tobulėjimas
Gyvūnų evoliucijoje pastebima aiški tendencija vystytis organams ir struktūroms, leidžiančioms greičiau, vikriau ir efektyviau judėti.
Evoliucijos tendencija: mirtingumo mažėjimas
Tobulėjant gyvūnų organizacijai, ypač atsiradus endotermijai, sudėtingesnei nervų sistemai, efektyvesnei jauniklių priežiūrai ir grupiniam gyvenimui, mažėjo pradinių vystymosi stadijų (zigotų, gemalų) ir jauniklių mirtingumas.
Evoliucijos tendencija: regeneracijos mažėjimas
Didėjant audinių ir organų specializacijai, gyvūnų gebėjimas regeneruoti (atkurti prarastas kūno dalis) ir daugintis nelytiniu būdu paprastai mažėja.
Evoliucijos tendencija: segmentacija ir organai
Gyvūnų evoliucijos eigoje daugelio jų kūnas tapo segmentuotas (sudarytas iš pasikartojančių dalių) ir susiformavo vidaus organai bei jų sistemos.
Evoliucijos tendencija: socializacija
Gyvūnų evoliucijoje pastebimas perėjimas nuo pavienių individų ar tik konkurencinių santykių prie sudėtingesnių socialinių struktūrų ir bendruomeninio gyvenimo.
Globali evoliucijos tendencija: biomasės didėjimas
Manoma, kad bendra gyvųjų organizmų masė (biomasė) Žemėje per geologinį laiką palaipsniui didėjo.
Globali evoliucijos tendencija: ekosistemų struktūros sudėtingėjimas
Ekologinių bendrijų (biocenozių) struktūra laikui bėgant sudėtingėjo, atsirandant naujiems mitybiniams lygmenims ir formuojantis ekologinėms piramidėms.
Globali evoliucijos tendencija: įvairovės didėjimas
Per visą gyvybės istoriją Žemėje, nepaisant periodiškų masinių išmirimų, bendra organizmų rūšių įvairovė tendencingai didėjo.
Globali evoliucijos tendencija: medžiagų ciklų sudėtingėjimas
Gyvybės evoliucijos eigoje medžiagų apykaitos ciklai biosferoje (pvz., anglies, azoto, fosforo) darėsi sudėtingesni ir efektyvesni.
Gyvūnų evoliucijos kryptys
Gyvūnų evoliucijoje pastebimos kelios bendros tendencijos: audinių diferenciacija (nuo ląstelių kolonijų iki sudėtingų audinių), kūno segmentacija ir organų atsiradimas, regeneracijos ir nelytinio dauginimosi mažėjimas, judėjimo organų tobulėjimas, cefalizacija (centrinės nervų sistemos sutelkimas galvos srityje), socializacija (bendruomeninio gyvenimo formavimasis) ir zigotų bei jauniklių mirtingumo mažėjimas.
Mažesnis paukščių ir žinduolių jauniklių mirtingumas
Paukščiai ir žinduoliai pasižymi gerokai mažesniu jauniklių mirtingumu ir atitinkamai mažesniu vislumu (palikuonių skaičiumi), palyginti su žuvimis, varliagyviais ir dauguma roplių. Tai lemia kelios priežastys.
Pagrindinės gyvybės raidos tendencijos
Gyvybės raida Žemėje pasižymi keliomis globaliomis tendencijomis: rūšių įvairovės didėjimu, suminės biomasės augimu, medžiagų ciklų sudėtingėjimu ir ekologinių bendrijų struktūros kaita. Rūšys specializuojasi, prisitaikydamos prie skirtingų aplinkos sąlygų, o gyvybė užima vis didesnius plotus. Medžiagų ciklai tampa efektyvesni, įtraukiant naujas medžiagas ir dalyvius. Atsiranda gyvėdžiai ir ekologinės piramidės.
Paukščių ir žinduolių evoliucija
Paukščiai ir žinduoliai pasižymi pažangiais evoliuciniais prisitaikymais. Paukščiai prisitaikę skraidyti: turi plunksnas, tuščiavidurius kaulus, oro maišus ir galingus krūtinės raumenis. Žinduoliai turi plaukus, pieno liaukas, dauguma yra gyvavedžiai. Abiem grupėms būdinga endotermija (pastovi kūno temperatūra) ir kojų padėtis po kūnu (neišžergtos), leidžianti greičiau judėti. Žinduoliai, ypač plėšrūnai, pasižymi lanksčiu stuburu ir ilgomis kojomis, o primatai – prisitaikymu karstytis.
Paukščių prisitaikymas skraidyti
Paukščiai yra stuburinių klasė, kurios dauguma atstovų pasižymi specifinėmis anatominėmis ir fiziologinėmis adaptacijomis skraidymui.
Roplių gyvenimo ypatumai
Ropliai, tokie kaip gyvatės, driežai ir vėžliai, yra visiškai prisitaikę gyventi sausumoje. Jie turi tvirtesnius griaučius ir paslankesnes galūnes, leidžiančias judėti efektyviau nei varliagyviai. Jų oda padengta žvynais, kurie apsaugo nuo išdžiūvimo. Ropliams būdingas vidinis apvaisinimas, o kiaušinius su kietu ar odišku lukštu jie deda sausumoje. Metamorfozė ropliams nebūdinga.
Roplių prisitaikymas gyventi sausumoje
Ropliai yra pirmoji stuburinių klasė, visiškai prisitaikiusi gyventi sausumoje. Jų pagrindinės adaptacijos susijusios su apsauga nuo išdžiūvimo ir dauginimusi sausumoje.
Stuburinių klasės
Stuburiniai gyvūnai tradiciškai skirstomi į penkias pagrindines klases, kurių kiekviena pasižymi savais unikaliais bruožais.
Varliagyvių dvilypis gyvenimas
Varliagyviai yra stuburinių klasė, kurios atstovai prisitaikę gyventi tiek vandenyje (lervos stadija), tiek sausumoje (suaugėliai).
Varliagyvių sandara
Varliagyviai, tokie kaip varlės ir tritonai, pasižymi unikaliomis savybėmis, leidžiančiomis jiems gyventi tiek vandenyje, tiek sausumoje. Jie turi dvi poras kojų, kurios išsivystė iš pelekų. Varliagyviai kvėpuoja plaučiais, tačiau taip pat ir pro pliką, lygią odą. Jiems būdingas išorinis apvaisinimas ir metamorfozė – iš kiaušinio išsirita lerva (buožgalvis), kuri kvėpuoja žiaunomis.
Vidiniai griaučiai (stuburiniai)
Stuburiniai gyvūnai turi vidinius griaučius (endoskeletą), sudarytus iš kaulų ar kremzlių. Ši struktūra suteikia keletą svarbių pranašumų.
Žinduolių bruožai
Žinduoliai yra stuburinių klasė, pasižyminti plaukų danga, pieno liaukomis jaunikliams maitinti, dažniausiai gyvavedyste ir aukštu nervų sistemos išsivystymo lygiu.
Žinduolių dauginimosi būdai
Žinduoliai skirstomi į tris pagrindines grupes pagal dauginimosi būdą ir gemalo vystymosi ypatumus.
Žuvų prisitaikymas gyventi vandenyje
Žuvys yra stuburiniai, kurių kūno sandara ir fiziologija puikiai pritaikyta gyvenimui vandenyje.
Žuvų prisitaikymas vandenyje
Žuvys yra gausiausia stuburinių grupė, puikiai prisitaikiusi gyventi vandenyje. Jų kūnas padengtas žvynais, kurie mažina trintį ir apsaugo nuo parazitų. Aptaki kūno forma ir pelekai leidžia efektyviai judėti vandenyje. Žuvys kvėpuoja žiaunomis, kurios išskiria deguonį iš vandens. Jos yra ektoterminės, t.y., jų kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos. Daugumos žuvų apvaisinimas yra išorinis.

Prisijungti

arba
Real 2
„X“ yra inovatyvi mokymosi platforma, kurios tikslas – teikti aukštos kokybės mokymo medžiagą įvairiausių klasių mokiniams. Patyrusių specialistų parengtas turinys skatina smalsumą, padeda išsamiau ir giliau suprasti mokomus dalykus bei sėkmingai pasiruošti akademiniams iššūkiams.
Atsisiųsk programėlę:
Susisiek su mumis: info@knowledgenestapp.com