Didžioji dalis XVIII amžiaus gyventojų susidūrė su dideliais kasdienio gyvenimo iššūkiais. Dažni nederliai, kariniai konfliktai ir stichinės nelaimės lėmė didelį skurdą ir badą. Nepakankama ir nevisavertė mityba, kartu su sunkiomis darbo sąlygomis, ženkliai trumpino žmonių gyvenimo trukmę. Tuo metu medicinos lygis buvo žemas, o ligos dažnai buvo traktuojamos kaip Dievo siųsta bausmė. Tik amžiaus pabaigoje E. Dženerio atradimas – vakcina nuo raupų – žymėjo svarbų žingsnį medicinos istorijoje.

XVIII amžiuje ligoninės išgyveno esminę transformaciją – iš paprastų prieglaudų jos palaipsniui tapo gydymo įstaigomis. Buvo pradėta skirti daugiau dėmesio higienai: pacientai buvo guldomi atskirai, o patalpos reguliariai vėdinamos. Taip pat atsirado specialios patalpos, skirtos psichikos ligomis sergantiems asmenims.

XVIII amžiuje Europos visuomenė, nepaisant Švietimo epochos idėjų, išliko griežtai suskirstyta į luomus. Kiekvienas luomas turėjo jam būdingas teises ir pareigas, kurios buvo laikomos nustatytomis Dievo. Netgi aprangos taisyklės atspindėjo luomų skirtumus.

XVIII amžiuje šeima apibrėžė ne tik sutuoktinius ir vaikus, bet ir platesnę giminę, įskaitant senelius, nevedusius brolius, netekėjusias seseris ir tarnus. Vyras buvo laikomas šeimos galva, atsakingu už ūkio veiklą, tuo tarpu moteris buvo atsakinga už namų ruošą ir vaikų priežiūrą. Šeima buvo pagrindinis socialinio saugumo šaltinis.

Šventės vaidino reikšmingą vaidmenį XVIII amžiaus visuomenės gyvenime. Didžioji dalis švenčių buvo glaudžiai susijusios su bažnytiniu kalendoriumi, pavyzdžiui, Velykos, Kalėdos ir įvairios šventųjų dienos. Taip pat buvo rengiamos mugės, kuriose žmonės ne tik prekiavo, bet ir bendravo, pramogavo. Svarbią vietą užėmė ir sezoninių darbų pabaigtuvės, šeimos šventės, tokios kaip krikštynos, vestuvės ar laidotuvės, bei valstybinės reikšmės įvykiai, pavyzdžiui, valdovo karūnavimas ar įpėdinio gimimas.

XVIII amžiuje vyko reikšmingi ūkio pokyčiai tiek miestuose, tiek kaimo vietovėse. Miestuose vis labiau plito manufaktūros, nors Rytų Europos regionuose vis dar gyvavo cechai. Pastebimai didėjo laisvai samdomų darbuotojų skaičius, o tai skatino diskusijas apie prekybos laisvės svarbą. Tuo tarpu kaimuose, ypač Vidurio ir Rytų Europoje, dauguma valstiečių išliko baudžiauninkais, nors pati baudžiava suteikė tam tikrą socialinio saugumo lygį.

Nuo pat Reformacijos pradžios švietimo svarba nuolat augo. Mokyklos ir universitetai vis dažniau rengė valstybės tarnautojus. Apšviestojo absoliutizmo epochos valdovai XVIII amžiuje ėmėsi esminių švietimo reformų, įvesdami privalomąjį mokymą visiems visuomenės sluoksniams, įskaitant ir mergaites. Taip pat didėjo pasaulietinių mokyklų įtaka. Turtingesni asmenys samdė privačius mokytojus savo vaikams, o mažiau pasiturintys leido savo atžalas į pradines mokyklas.