Bandymai išsivaduoti iš carinės Rusijos priespaudos

Šioje temoje aptariami keli Lietuvos bandymai išsivaduoti iš Rusijos imperijos priespaudos XIX amžiuje, įskaitant viltis, susijusias su Napoleonu, slaptųjų studentų draugijų veiklą, bei 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimus. Taip pat nagrinėjama, kaip šie įvykiai paveikė Lietuvos visuomenę ir prisidėjo prie modernios lietuvių tautos formavimosi.

1830-1831 metų sukilimas
Represijos pakurstė visuomenės nepasitenkinimą. 1830 m. kilus revoliucijoms Prancūzijoje ir Belgijoje, Rusija planavo siųsti Lenkijos kariuomenę jas malšinti. 1830 m. Lenkijoje prasidėjo sukilimas, kuris 1831 m. pavasarį įsiplieskė ir Lietuvoje. Sukilimui vadovavo ir jame daugiausia dalyvavo bajorai. Sukilėliai negalėjo atvirai pasipriešinti Rusijos armijai, todėl kovojo partizaninį karą. Emilija Pliaterytė tapo sukilimo legenda. Padėtis pasikeitė į Lietuvą atžygiavus Lenkijos kariuomenei (vad. Antanas Gelgaudas). Sukilėliai užėmė beveik visą Lietuvą, bet nesėkmingai bandė užimti Vilnių. Iki 1831 m. žiemos Rusijos kariuomenė sukilimą numalšino. Dalis sukilėlių emigravo, daug žuvo, tūkstančiai ištremti. Lenkijos karalystės autonomija panaikinta.
1863-1864 metų sukilimas: priežastys ir eiga
Sąlygos naujam sukilimui susidarė dėl palankių tarptautinių aplinkybių (tautų išsivadavimo idėjos, Vokietijos ir Italijos suvienijimas, Rusijos pralaimėjimas Krymo kare). Sukilimui imta rengtis 1861 m., vyko masinės patriotinės manifestacijos. Sukilimo nuotaikas skatino ir valstiečių bruzdėjimai dėl baudžiavos panaikinimo sąlygų. Sukilimą rengė dvi grupuotės – baltieji ir raudonieji, turėjusios skirtingas vizijas dėl atkurtos valstybės ateities. Bendras tikslas buvo išsivaduoti iš Rusijos priespaudos. Buvo tikimasi Vakarų Europos šalių karinės pagalbos.
1863-1864 metų sukilimas: raudonieji ir baltieji
Raudonieji, vadovaujami Antano Mackevičiaus, Kosto Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko, siekė ginkluotos kovos, išsivadavimo iš Rusijos ir lygiateisės Lietuvos federacijoje su Lenkija. Jie pasisakė už žemės ir pilietinių teisių suteikimą valstiečiams iš karto. Juos rėmė amatininkai, valstiečiai, dalis inteligentų, bajorų ir besimokantis jaunimas. Baltieji, vadovaujami Jokūbo Geištoro, norėjo vengti ginkluotos kovos ir siekė išsivadavimo iš Rusijos, bet Lietuvą matė kaip Lenkijos provinciją. Jie pasisakė už reformas po išsivadavimo. Juos rėmė dvarininkai ir dalis inteligentijos.
1863-1864 metų sukilimo eiga ir pasekmės
1863 m. sausį Lenkijoje prasidėjęs sukilimas netrukus persimetė į Lietuvą. Sukilėliai naudojo partizaninio karo taktiką. Zigmantas Sierakauskas bandė išplėsti sukilimą ir pasiekti pajūrį, tikėdamasis ginklų iš Anglijos, bet pralaimėjo ties Biržais. Sukilimo malšinimui vadovavo Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas (Korikas), naudojęs griežtas priemones. Valstiečiams Šiaurės vakarų krašte buvo įvestas privalomas žemės išpirkimas ir lažas pakeistas mokesčiu. Nesulaukus Europos valstybių paramos, sukilimas buvo numalšintas 1864 m. Sukilimo vadai (Zigmantas Sierakauskas, Antanas Mackevičius, Kostas Kalinauskas) buvo nubausti mirties bausme. Caro valdžia vykdė represijas, konfiskavo dvarus, trėmė sukilėlius. Bajorams uždrausta įsigyti žemės.
Pogrindinė veikla po 1830-1831 m. sukilimo
Pralaimėtas sukilimas nesužlugdė bajorų vilčių atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Pogrindinė Demokratinė draugija (vad. Pranciškus Savičius ir Simonas Konarskis) rengė naują sukilimą, tačiau caro policija jį atskleidė. Simonas Konarskis buvo sušaudytas, draugijos nariai atiduoti į rekrūtus. 1849 m. policija susekė brolių Dalevskių organizaciją, rengusią sukilimą. Nors sukilimo surengti nepavyko, slaptųjų draugijų veikla skatino visuomenės priešiškumą Rusijos priespaudai.
Prancūzmetis ir Napoleono įtaka Lietuvai
Viltys išsivaduoti iš Rusijos priespaudos buvo siejamos su Napoleono pergalingais žygiais. Buvo organizuojami lietuvių legionai Prancūzijos armijoje. Tačiau ne visi Lietuvos bajorai palaikė Napoleoną. Vieni abejojo jo pažadais, kiti nusivylė Tilžės taikos sąlygomis, dar kiti baiminosi Napoleono idėjų įtakos bajorų luomui. Kai kurie bajorai, vadovaujami Mykolo Kleopo Oginskio, tikėjosi LDK autonomijos Rusijos imperijoje, tačiau šis projektas nebuvo priimtas. Napoleonas įkūrė Laikinąją Lietuvos vyriausybės komisiją, bet ji tebuvo marionetinė. Prancūzmetis truko 5 mėnesius ir baigėsi Napoleono armijos pasitraukimu. Šalis buvo nusiaubta, žuvo daug karių.
Studentų slaptųjų draugijų veikla
Po Napoleono sutriuškinimo ginkluotą priešinimąsi pakeitė švietėjiška ir kultūrinė veikla. Vilniaus universitete ir mokyklose kūrėsi slaptosios draugijos: masonai, Filomatai (Mokslo mylėtojai), Filaretai (Dorovingųjų), Šubravcai (Nenaudėlių), Spindulingieji. Draugijų veiklos programos skatino švietimą, žmonių teisių aiškinimą, smerkė baudžiavą. Caro valdžia šias draugijas uždraudė, apkaltinusi antivalstybine veikla. Daug dėstytojų neteko darbo, 108 asmenys buvo tardyti, 20 ištremti, tarp jų – Adomas Mickevičius. Universitetas ir mokyklos buvo griežtai kontroliuojami.
Viltys atkurti žlugusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę
Nors Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) žlugo, jos atkūrimo idėja išliko gyva politiškai aktyvių gyventojų ir bajorų sąmonėje. Jie laikė save istorinės LDK piliečiais. Ilgą laiką pasipriešinimas okupacijai buvo bajorų reikalas, nes baudžiauninkai neturėjo politinės sąmonės. Bajorai skirtingai matė atkurtos LDK ateitį: vieni siekė susijungimo su Lenkija, kiti – atskiros daugiakultūrės LDK. Dauguma norėjo bendros valstybės su Lenkija, bet išlaikant LDK atskirumą. Valstybingumo praradimas suvoktas kaip laikinas, vyko pogrindinė veikla.

Prisijungti

arba
Real 2
„X“ yra inovatyvi mokymosi platforma, kurios tikslas – teikti aukštos kokybės mokymo medžiagą įvairiausių klasių mokiniams. Patyrusių specialistų parengtas turinys skatina smalsumą, padeda išsamiau ir giliau suprasti mokomus dalykus bei sėkmingai pasiruošti akademiniams iššūkiams.
Atsisiųsk programėlę:
Susisiek su mumis: info@knowledgenestapp.com