Galileo Galilėjus gimė 1564 m. Pizoje, Italijoje. Pradėjęs nuo medicinos studijų, jis galiausiai pasirinko fiziką ir matematiką. Būdamas vos 25 metų, Galilėjus tapo Pizos universiteto profesoriumi. Nuo 1592 iki 1610 m. dirbo Padujos universitete, kur įkūrė savo dirbtuves. Šiuo laikotarpiu jis sukūrė termoskopą, hidraulinį presą, nustatė kūnų kritimo dėsningumus ir suformulavo inercijos dėsnį. Galilėjus patobulino teleskopą ir, nukreipęs jį į dangų, atrado Mėnulio kalnus, Saulės dėmes, keturis didžiausius Jupiterio palydovus ir Veneros fazes. Savo atradimus jis aprašė veikale „Žvaigždžių pasiuntinys“ (1609 m.). 1632 m. išleistame „Dialoge apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas“ Galilėjus lygino geocentrinę ir heliocentrinę sistemas, tuo sukeldamas Bažnyčios nepasitenkinimą. Po inkvizicijos teismo jis buvo ištremtas, tačiau ir toliau tęsė mokslinį darbą. Savo mechanikos atradimus apibendrino veikale „Pokalbiai ir matematiniai įrodinėjimai apie dvi naujas mokslo šakas“ (1637 m.). Paskutiniaisiais gyvenimo metais Galilėjus apako. Mirė 1642 m.

Galileo Galilėjus, vienas pirmųjų sistemingai taikęs eksperimentus, metė skirtingų medžiagų, bet vienodo dydžio rutulius iš Pizos bokšto. Jis nustatė, kad šie rutuliai krenta beveik vienu metu, paneigdamas Aristotelio teiginį, jog sunkesni kūnai krinta greičiau. Vėlesni eksperimentai vandenyje patvirtino šiuos rezultatus. Galilėjus padarė išvadą, kad tuštumoje visi kūnai kristų vienodu greičiu. 1590 m. savo traktate „Apie judėjimą“ jis formaliai paneigė Aristotelio teoriją, įrodydamas, kad kritimo greitis priklauso nuo aplinkos pasipriešinimo, o ne nuo kūno masės.