SQL log

  Apie keturvėjininkus Lietuvoje buvo sakoma, kad „jie menui ir literatūrai parodė špygą“. Taip naujo meno iniciatyvas ir dada idėjas sutiko konservatyvioji visuomenės dalis.
  
  Pirmame pokario dešimtmetyje dadaizmas išsisėmė. Dadaistai išsisklaidė, pasirinkę kitus tarpukaryje kuriamus meno stilius ar judėjimus. Šią įvairovę sieja bendras modernizmo pavadinimas.
  
  # E šaltinis. Architektūros istorikė M. Drėmaitė apie architektą Le Korbiuzjė, padariusį didžiulę įtaką modernizmo architektūrai
  
  Le Korbiuzjė knyga „Architektūros link“, parašyta beveik prieš šimtą metų (1923), laikoma bene svarbiausiu XX a. architektūros tekstu. [...] Pasak Le Korbiuzjė, kurti naują architektūrą reikalavo naujas gyvenimo būdas, atsinaujinanti industrinės eros dvasia. Tokios architektūros pagrindas turėjo būti funkcija, o estetikos pagrindas – grynos geometrinės formos (purizmas). Jo siūloma architektūra buvo kai kas daugiau nei vien stilistinis eksperimentas – ji turėjo iš esmės pakeisti žmonių santykį su pastatais. [...] Le Korbiuzjė tikėjo, kad tik pritaikius industrinės statybos principus gyvenamojoje architektūroje pavyks racionaliai ir estetiškai išspręsti būsto problemą perpildytuose Europos didmiesčiuose. Todėl jis tvirtino, kad namai turėtų būti standartizuoti ir gaminami taip pat efektyviai, kaip ant gamyklos konvejerio yra surenkami automobiliai.
  
  1.  Remdamiesi C šaltiniu, paaiškinkite, kodėl diskutuota, ar galima dadaizmą laikyti menu.
  2.  Prie dadaizmo kartais priskiriami ir keturvėjininkai (žr. įžanginę temos citatą ir D šaltinį). Kaip manote, kodėl?
  3.  Remdamiesi D šaltiniu, paaiškinkite, kuo kitoniška buvo keturvėjininkų spauda, kokius klausimus jie gvildeno.
  4.  Paaiškinkite, kodėl ne visi keturvėjininkų kūrybą laikė tikra literatūra.
  
  **Modernizmas** – XIX a. pab. – XX a. sąjūdis dailėje, architektūroje, literatūroje, muzikoje; šio laikotarpio avangárdinių* meno krypčių visuma. Būdinga naujumo ir originalumo siekis, tradicijų neigimas, naujoviška stilistika, meno sričių ir rūšių specifikos paieškos. Modernistai akcentavo antinatūralizmą, individualų braižą, dėmesį autonominei meno formai, neigė tikrovės vaizdavimo funkciją.
  
  *   **Avangárdinis** – einantis kitų priekyje, išsiskiriantis naujoviškumu.
  
  # F šaltinis. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejus – modernizmo architektūros pavyzdys
  
  Statinio projektą rengė ir muziejaus statybą prižiūrėjo garsių to meto architektų komanda: Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas ir Kazimieras Kriščiukaitis.
  ""' (Size = 4000)], CommandType='Text', CommandTimeout='30']
  SET IMPLICIT_TRANSACTIONS OFF;
  SET NOCOUNT ON;
  UPDATE [ScannerPages] SET [Active] = @p0, [Deleted] = @p1, [Position] = @p2, [ScannerId] = @p3, [StorageMediaName] = @p4, [StorageMediaUrl] = @p5, [Text] = @p6
  OUTPUT 1
  WHERE [Id] = @p7;

  Ledynmečio laikotarpio žmonės buvo klajokliai. Apsistodavo prie upių, ežerų įsirengtose laikinose stovyklavietėse. Sumažėjus žvėrių, kėlėsi į kitą vietą. Kalnuotose vietovėse kūrėsi olose, netoli vandens telkinio. Lygumų gyventojai iš šakų, gyvūnų kaulų ir odų rentė pirmuosius būstus – palapines.
  
  Patyrę medžiotojai gerai išmanė gyvūnų įpročius, gyvenimo būdą. Prie žvėrių tako iškasdavo duobę ir uždengdavo šakomis bei lapais. Įkritusį į ją stambų gyvūną pribaigdavo ietimis ir didžiuliais akmenimis. Aptiktą didelę žvėrių bandą stengėsi išgąsdinti ir įvaryti į neišbrendamą pelkę, o kalnuose – į bedugnę. Vienoje iš Prancūzijos bedugnių archeologai aptiko keliasdešimt tūkstančių laukinių arklių griaučių. Daug žmonių kartų čia spęsdavo spąstus gyvūnams.
  
  Viduriniame akmens amžiuje – mezolite – tobulėjo medžioklės būdai, ginklai. Greitų ir vikrių šiaurinių elnių medžioklę palengvino išrasti ietisvaidžiai ir lankai. Išmokta žvejoti. Žuvis žmonės smaigstė ietimis arba žeberklais, vėliau gaudė tinklais.
  
  Gyvenimas drauge
  
  Stambių žvėrių medžioklė, tykantys pavojai telkė žmones. Jie gyveno ne pavieniui, o drauge – šeimomis. Šeimą sudarė vyras, žmona ir vaikai. Giminingos šeimos jungėsi į giminę (arba gimininę bendruomenę; 15–30 žmonių). Keliasdešimt giminių sudarė gentį (maždaug 200–500 žmonių). Gentainius siejo ne tik giminystės ryšiai, bet ir bendri papročiai, kalba, tikėjimas.
  
  Gyvenantys drauge laikėsi griežtų taisyklių. Medžioklės laimikis skirstytas visiems po lygiai. Sveikieji rūpinosi ligoniais, dalijosi maistu. Labiausiai gerbė vyriausią giminės narį – seniūną. Jis sprendė ginčus, patarė, kaip pastatyti tvirtesnį būstą, surengti sėkmingą medžioklę. Darbo įrankiai, ginklai, kailiai ir maisto atsargos buvo ne pavienių žmonių nuosavybė, o priklausė visai giminei.
  
  Kasdienius darbus žmonės dalijosi. Vyrai medžiojo, žvejojo, gamino darbo įrankius. Moterys rinko gamtos gėrybes, gamino valgį, siuvo drabužius ir prižiūrėjo vaikus. Valgį virė tošiniuose induose, į kuriuos pripildavo vandens ir įmesdavo lauže įkaitintų akmenų. Per tūkstančius metų žmonės ištobulino darbo įrankius. Juos gamino ne tik iš akmens, bet ir iš kaulo. Pavyzdžiui, drabužius siuvo kaulinėmis adatomis, žuvis smaigstė kauliniais žeberklais.
  
  Ledynmečio Europos gyventojai buvo ne mažiau protingi už dabartinius žmones. Skyrėsi tik gamtos sąlygos, prie kurių turėjo prisitaikyti, ir žmonių gyvenimo patirtis.
  ' (Size = 4000)], CommandType='Text', CommandTimeout='30']
  SET IMPLICIT_TRANSACTIONS OFF;
  SET NOCOUNT ON;
  UPDATE [ScannerPages] SET [Active] = @p0, [Deleted] = @p1, [Position] = @p2, [ScannerId] = @p3, [StorageMediaName] = @p4, [StorageMediaUrl] = @p5, [Text] = @p6
  OUTPUT 1
  WHERE [Id] = @p7;