Pateiktas bajoro dienoraščio fragmentas iliustruoja kasdienį bajoro gyvenimą, kuriame persipina religiniai įvykiai (pamaldos), ūkinė veikla (rugių malimas), pramogos (jodinėjimas), socialiniai santykiai (dalyvavimas puotose, seimelyje) ir net konfliktai (sužeidimas kardu). Pajamų ir kainų lentelė parodo didžiulius skirtumus tarp didikų ir samdomų kareivių pajamų, bei leidžia susidaryti įspūdį apie to meto prekių kainas.

Didikų ir eilinių bajorų kasdienybė labai skyrėsi. Didikai mėgavosi prabanga, o eilinių bajorų gyvenimas kartais nesiskyrė nuo valstiečių. Aprangos mados plėtojosi dviem kryptimis: didikai sekė Vakarų Europos madomis, o eiliniai bajorai – rytietiškomis tradicijomis, pabrėždami patriotizmą. Mėgstamiausi bajorų laisvalaikio užsiėmimai buvo lošimai kortomis, puotos ir medžioklės. Per puotas siekta nustebinti svečius, naudoti brangius prieskonius, valgyti riebų maistą. Didikai valgius, prieskonius ir vyną užsisakinėjo iš Rygos ir Venėcijos, laikėsi stalo etiketo. Bajorės moterys, nors ir negalėjo dalyvauti politikoje, turėjo teises, saugomas Lietuvos Statuto. Dalis didikių ir bajorių aktyviai dalyvavo politiniame ir kultūriniame gyvenime. Mokančių skaityti ir rašyti bajorių daugėjo.

Nors teisiškai visi bajorai buvo lygūs, pagal galią ir turtus jie skirstėsi į kelis sluoksnius. Luomo viršūnę sudarė didikai (ponai), tokie kaip Radvilos, Pacai, Chodkevičiai, Sapiegos. Jie turėjo didžiules valdas, privačias kariuomenes ir sprendė Lietuvos likimą. Vidutiniai bajorai turėjo dvarus ir keletą kaimų. Gausiausias buvo smulkiosios bajorijos (plikbajorių) sluoksnis, turėjęs tik sodybas ir dažnai gyvenęs vargingai. Net ir nuskurdę, jie neprarasdavo bajoro teisių. Dauguma bajorų buvo priklausomi nuo didikų – skolinosi pinigų, tarnavo kariuomenėje, gyveno dvaruose. Didikai per bajorus darė įtaką valstybės tarnyboje, teismuose ir valdovų sprendimams. Kartu su bajorų lietuviška savimone plito lenkų kalba, tačiau lietuvių bajorai griežtai skyrė save nuo lenkų, net ir kalbėdami lenkiškai. Bajorai, būdami Lietuvos patriotai, siekė išsaugoti LDK valstybingumą.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bajorų luomas buvo išskirtinai gausus, palyginti su kitomis Europos šalimis. Bajorai save laikė ypatingais žmonėmis, turinčiais paveldėtas ir auklėjimu sustiprintas savybes, todėl reikalavo pagarbos ir išskirtinės padėties. Garbės įžeidimai buvo laikomi didelėmis nuoskaudomis, ginamomis teismuose ar dvikovose, nepaisant Lietuvos Statuto draudimų. Bajorai didžiavosi savo giminių istorija, įamžinta genealoginiuose medžiuose, ir herbais, kurių pirmieji LDK buvo gauti iš Lenkijos Jogailos ir Vytauto laikais. Bajorai buvo pagrindinis LDK luomas, turintis pilietines teises ir galintis dalyvauti šalies valdyme – leisti įstatymus, tvarkyti valstybės reikalus, rinkti karalių. Lietuvos Statutai įtvirtino bajorų teises, atleido juos nuo nuolatinių mokesčių ir saugojo nuo suėmimo be teismo. Pagrindinė bajorų prievolė buvo karo tarnyba – kilus karui, buvo skelbiamas visuotinis bajorų šaukimas, kuriam jie turėjo pasiruošti su savo ginklais, žirgais ir maistu.

LDK bajorai save kildino iš legendinių Palemono vadovaujamų Romos didikų, pabėgusių į Lietuvą. Dėl lietuvių senosios istorijos nežinojimo ir lietuvių bei lotynų kalbų panašumo, bajorai save laikė romėnų palikuonimis. Šiuolaikinis lietuvių tautos suvokimas remiasi kalba, tačiau LDK bajorai savo lietuviškumą grindė pilietybe. Nepriklausomai nuo kilmės, kalbos ar tikėjimo, jie laikė Lietuvą savo tėvyne. Jie save suvokė kaip politinę tautą, valdančią LDK, ir teigė: „Mes – Lietuvos tauta“.