Kvėpavimo sistemą apibūdina įvairūs parametrai. Rezervinis įkvėpimo tūris – papildomas oro kiekis, kurį galima įkvėpti po įprasto įkvėpimo (apie 3000 ml). Kvėpuojamasis tūris – oro kiekis įkvepiamas ar iškvepiamas įprasto kvėpavimo metu (apie 500 ml). Rezervinis iškvėpimo tūris – papildomas oro kiekis, kurį galima iškvėpti po įprasto iškvėpimo (apie 1100 ml). Liekamoji talpa – oro kiekis, liekantis plaučiuose po maksimalaus iškvėpimo (apie 1200 ml). Funkcinė liekamoji talpa – oro kiekis plaučiuose po normalaus iškvėpimo (rezervinis iškvėpimo tūris + liekamoji talpa). Gyvybinė plaučių talpa – didžiausias iškvepiamo oro kiekis po maksimalaus įkvėpimo. Bendroji plaučių talpa – visas oro kiekis, telpantis plaučiuose po maksimalaus įkvėpimo.

Plaučių talpa yra matuojama spirometru, kuris nustato didžiausią oro tūrį, kurį žmogus gali iškvėpti po gilaus įkvėpimo. Kvėpuojamasis tūris – tai oro tūris, iškvepiamas arba įkvepiamas per vieną kvėpavimo ciklą ramybės būsenoje. Gyvybinė plaučių talpa – tai didžiausias oro tūris, kurį galima įkvėpti po visiško iškvėpimo arba iškvėpti po visiško įkvėpimo. Plaučiuose visada lieka liekamojo oro tūrio, kuris apsaugo juos nuo subliuškimo.

Plaučių talpa gali skirtis priklausomai nuo įvairių veiksnių, įskaitant lytį, gyvenimo būdą ir įpročius. Sėdimas darbas gali riboti plaučių potencialą, o fizinis aktyvumas, ypač sportas, jį didina. Tyrimo tikslas – nustatyti, kaip plaučių talpa priklauso nuo fizinio aktyvumo. Hipotezė: plaučių talpa didėja didėjant fiziniam aktyvumui. Tyrimas atliekamas naudojant dubenį, vandeniu pripildytą butelį, vamzdelį ir žymeklį. Tiriamasis giliai įkvepia ir išpučia orą per vamzdelį į butelį, o išstumto vandens tūris atitinka gyvybinę plaučių talpą.